Noriu pasidalinti keliomis religijų tyrėjo Gintaro Beresnevičiaus mintimis apie vadinamąjį paleovizitą (kitaip paleokontaktas arba, paleokosmonautiką), išsakytomis žurnale „Katalikų pasaulis“ (1989 m. Nr. 13-14). Visų pirma, pačios paleovizito idėjos „nepateikia jokių naujų duomenų apie žmonijos kultūros raidą, o tik savaip interpretuoja seniai žinomus istorinius faktus“. Nors įžvalga pateikta jau prieš beveik 20 metų, bet stebint dabartines tendencijas iš esmės niekas nepakitę.
Toliau G. Beresnevičius išskiria du išankstinius paleovizito principus, juos netrukus pateiksiu, tik pradžioje siūlau atkreipti dėmesį į žodį „išankstinis“. Paleovizito šalininkai, paprastai iš anksto žino ką reikia įrodyti arba duomenis vertina su išankstiniu nusistatymu, o tai savaime iškreipia duomenų interpretavimą. Taigi, kaip jau minėjau, Beresnevičius išskiria du principus: „tai antgamtinės tikėjimo prigimties neigimas (žmonijos tikėjimo objektas – ne Dievas, o aukštą technologijos lygį pasiekę ir kadaise žmonių sudievinti ateiviai) ir nepasitikėjimas žmogaus protu bei valia (didieji žmonijos kultūros kūriniai esą ateivių veiklos produktas)“.
Kiek tenka domėtis paleovizito idėjomis, išties keistos būna akivaizdžių istorinių faktų interpretacijos, duomenų iškreipimas ir kitokios realybės neatitinkančios idėjos, tad gal ne be reikalo G. Beresnevičius kelia klausimą: „juk, persiėmę paleokosmonautikos idėjomis, vardan abejotinų teiginių turėtume atsižadėti tikros žmonijos istorijos, kultūros, tikėjimo, vilties. Ar ne per didelės kainos reikalaujama už paprastą žmogišką žingeidumą?“
Gabrielius E. Klimenka