Norint suprasti visą naujų kuriamų psytechnologijų mastą reikia sugebėti savo sąmonėje sujungti tokias tyrimų sritis:

• dirbtiniai neuroniniai tinklai,
• neuromorfiniai kompiuteriai,
• kvantiniai kompiuteriai,
• nanotechnologijos,
• neuromokslas,
• sąmonės teorija.

Neuroniniai tinklai yra kompiuterinės programos, kuriose pagrindinis darbinis elementas yra algoritminis neuronas. Tokius neuronus sujungus į tinklą, sudaroma milijonai, o galbūt milijardai, neuronų. Šis tinklas gali būti apmokytas įvairių užduočių vykdymo. Šiuo metu yra kuriamos programos, kurios gali atlikti tik vieną ar kelias funkcijas. Pritaikius sudėtingą programavimą ir programos apmokymą, pasiekiami puikūs rezultatai. Pavyzdžiui, sistema „WaveNet“ sukurta „Google“ DeepMind projekto, iš įvestų neapdorotų garso failų su žmogaus šneka arba muzika po tūkstančių apmokymų ciklų sugeba įtikinamai generuoti analogiškus garsus. Šią sistemą galima pritaikyti programose įgarsinančiose tekstus, muzikos kūrimui ir pan. Kiti įgarsinimo būdai, tokie kaip įrašytų garsų jungimas arba parametrinis generavimas, gerokai nusileidžia neuroninių tinklų galimybėms. Kaip viskas atrodo praktiškai, galima paskaityti ir pasiklausyti puslapyje deepmind.com/blog/wavenet-generative-model-raw-audio/



Tačiau tai ne vienintelė galimybė. Yra sukurti neuroniniai tinklai, kurie gali išmokti generuoti vaizdus, tekstą paversti vaizdais ar net sujungti vaizdą, garsą ir tekstą į vieną rišlią sistemą. Vienas tokių projektų vadinasi „StackGan“, kuriame buvo išbandyta dirbtinio intelekto programa, gebanti tekstą paversti į vaizdus. Ši programa veikia tokiu principu: parašai arba pasakai kokį nors sakinį ir tada apmokyta programa tą sakinį paverčia nuotraukos kokybės vaizdu. Ši sistema GAN vadinasi todėl, kad naudoja „generative adversarial network“ metodą, kurį galima išversti kaip „generatyvinis konkurencinis tinklas“. Jo esmė ta, kad naudojami du konkuruojantys neuroniniai tinklai, kurie stengdamiesi vienas kitą nukonkuruoti, eksponentiškai pagreitina apmokymo procesą. Šios sistemos aprašymas pateiktas straipsnyje arxiv.org/abs/1612.03242

Yra daugybė tokių dalinių eksperimentų, kurių tikslas apmokyti kompiuterinį neuroninį tinklą atlikti įvairias užduotis naudojant realaus pasaulio neapdorotus pavyzdžius. Tokio DI (dirbtinis intelektas) galimybės aprėpia beveik visą žmogaus sugebėjimų spektrą, į kurį įeina erdvinių sąryšių supratimas, situacijos vystymosi numatymas, bendravimas, kuris įgyvendinamas per įvairius chatbotus (chat – pokalbis), judėjimas, jau nekalbant apie duomenų analizės ir ekspertines žinių sistemas. Šias atskiras funkcijas susiejus į vieną visumą, būtų gautas bendrasis dirbtinis intelektas, kuris gerokai lenktų žmogaus galimybes ir jį būtų galima vadinti superprotu.

Tokios galimybės neapsiriboja tik programuojamais neuroniniais tinklais, nes sujungtos su neuromorfiniais procesoriais ir kvantiniais kompiuteriais, nepalyginamai išplėstų vien programinį DI ir leistų naudoti ne milijonus, ne milijardus, bet trilijonus neuronų. Jeigu paprastoms funkcijoms užtenka šimtų tūkstančių neuronų ir rezultatai būna stulbinantys, galima įsivaizduoti kokios galimybės būtų naudojant trilijonus neuronų, daugiau negu yra žmogaus smegenyse. Tokia perspektyva atrodo daug žadanti, bet yra žmonių kurie tam priešinasi. Juk tokias programas ir robotus galima pritaikyti ne tik naudingų užduočių vykdymui, bet ir žmonių naikinimui. Akivaizdu, kad karinė pramonė taps pirma vieta, kurioje šios galimybės bus labai palčiai įdiegtos. Todėl tokie garsūs žmonės kaip Elon Musk ir Steven Hawking perspėja žmones apie galimus pavojus ir apie būtinybę pradėti griežtai reguliuoti nežabotą dirbtinio intelekto vystymą. www.theverge.com/2017/7/17/15980954/elon...n-existential-threat

Savo knygoje „Artilekto karai“ (2005) Hugo de Garis situaciją įvertino taip. Neišvengiamai žmonija pasidalins į dvi stovyklas, viena kurių bus už superintelekto sukūrimą, kiti – prieš. Pirmuosius jis vadina kosmistais, o kitus – teriečiais (terra lot. – žemė). Tarp jų pagrindinis skirtumas tas, kad kosmistai bus pasiruošę susitaikyti, kad žmogus ateityje nebus dominuojanti rūšis žemėje, nes jį pakeis šiame vaidmenyje dirbtinės daug pažangesnės gyvybės formos. de Garis numato, kad dirbtinio intelekto įsigalėjimas gali baigtis žmonių rūšies sunaikinimu, nepaisant ko, mano kad procesas neturi būti stabdomas. Teriečių (žemiečių) pagrindinis principas – apriboti dirbtinio intelekto vystymąsi tam, kad būtų išsaugotas dominuojantis žmogaus vaidmuo. Yra trečias, vidurio kelias – patobulinti žmogų, paverčiant jį kiborgu (kibernetiniu organizmu) tam, kad jis sėkmingai galėtų konkuruoti su dirbtine gyvybe.

Kaip tik šioje vietoje labai svarbios tampa nanotechnologijos ir kompiuterio sąmonės sąsaja, kuri labai intensyviai kuriama. Ši sąsaja gali būti įgyvendinta įvairiomis technologijomis, tarp kurių yra nanoimplantai, neurogrūdeliai ir neuropluoštas, kuris bus implantuotas į smegenis ir užtikrins dvikryptį ryšį su neuronais. Informaciją bus galima nuskaityti ir perduoti į kompiuterius ir įrašyti kaip duomenų objektus, kurie bus implantuojami minčių ir vaizdinių pavidalu tiesiai į sąmonę. Tokiomis technologijomis bus sukurta tai, kas vadinama virtualizuotu sensoriumu, kuris bus panašus į virtualios realybės akinius, tačiau vaizdai bus perduodami ne į akies ar ausies receptorius, bet tiesiai į neuronus pasinaudojant neurorecepcijos reiškiniu. techcrunch.com/2017/04/20/elon-musks-neu...nsion-of-our-brains/

Elono Musko planai yra ambicingi ir jis pirmą veikiančią versiją ruošiasi pristatyti per keturis metus, t. y., 2021 metais. Jo tikslas per šią sąsają, kuri bus sudaryta iš neuropluošto, sujungti smegenis ir sąmonę su dirbtiniu intelektu ir šitaip išplėsti žmogaus proto galimybes. Tai galbūt geriausias variantas iš visų trijų, paminėtų Hugo de Garis. Investuoti tik į artilektą, neinvestuojant į save, neišmintinga. Sustabdyti technologijų pažangą – neįmanoma. Todėl lieka tarpinis variantas – investuoti po truputį į visas galimybes. Įvesti kontrolę, investuoti į savęs tobulinimą ir investuoti į artilekto ir superproto vystymą.

Visa tai labai glaudžiai susiję su paskutiniai dviem klausimais: neuromokslu ir sąmonės teorija. Neuromokslas padarė didelę pažangą implantinės ir elektromagnetinės psichotronikos srityje, galima iššifruoti mintis, vaizdus, įrašyti informaciją. Sukurta komunikacijos sistema, pagrįsta radijo dažnio girdėjimo efektu, kuris pirmą kartą buvo atrastas A. Frey septintame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje. Ši teorija yra materialistinė ir apribota fizinės materijos sfera, tačiau yra bandymų sąmonės mokslą kurti išeinant iš neuroninės smegenų teorijos paradigmos. Tam tikslui kuriama trisluoksnio neurono teorija, kuri išplečia realybę į tas sritis, kuri tiesiogiai susijusi su sąmonės materialiais laukais. Tai svarbu pirmiausiai todėl, kad dirbtinis intelektas kuriamas mėgdžiojant žmogaus protą. Todėl neuromokslas ir sąmonės teorija labai svarbūs DI vystymui. Šis perkėlimas gali pasiekti tokį sudėtingumo lygį, kad bus įmanoma ne tik imituoti tam tikras paviršines struktūras, bet ir sukurti dirbtinę sąmonę. Kai šis tikslas bus pasiektas, planetoje atsiras tikra nauja dirbtinė gyvybė, kuri taps žmogaus konkurentė.

Kuo ši konkurencija užsibaigs – sunku prognozuoti, tai priklausys nuo žmonių atsakingumo ir išminties. Jeigu naujos galimybės bus naudojamos protingai – katastrofos prognozes turėsime atšaukti. Problema ta, kad jeigu planetoje veiks daug priešiškai viena kitos atžvilgiu nusiteikusių konkuruojančių grupių, jos šias technologijas gali panaudoti prieš konkurentus, bet tada bus tik vienas žingsnis, kad jos atsisuktų prieš bet kokį žmogų apskritai. Blogiausias variantas – jeigu galimybės atsidurs psichopatų rankose. Tada žmonijai katastrofa gresia ne nuo kokio nors dirbtinio intelekto, bet nuo pačių žmonių. Koks žmogus, tokios ir jo veiklos pasekmės. Aišku viena, bus didelis smūgis visuomenės sanklodai, ekonomikai, švietimui ir pan. Pasaulis niekada nebus toks, koks buvo.