Į viršų

foto1 foto2 foto3 foto4 foto5

Sveiki, Svečias
Prisijungimo vardas: Slaptažodis: Prisiminti mane
  • Puslapis:
  • 1

TEMA:

Psichotronikos istorija 2017-08-06 17:39 #912

  • Klajūnas
  • Klajūnas avataras Topic Author
  • Offline
  • Premium Member
  • Premium Member
  • Žinutės: 99
  • Gauta padėkų: 28
0 kartos psichotronika

Pakankamas mokslinių žinių lygis buvo pagrindinė sąlyga, kuri buvo būtina psichotroninių technologijų sukūrimui. Jos buvo atrastos tik 18 šimtmečio antroje pusėje. Ši kryptis prasidėjo nuo žmogaus anatomijos ir fiziologijos supratimo, kuris buvo papildytas fizikos žiniomis, iš kurių svarbiausios buvo elektromagnetizmo teorija. Naujos teorijos padėjo prielaidas sukurti vadinamąsias nulinės kartos psichotronines priemones, kurios daugiausiai buvo tik teorinės žinios, taip pat kai kurie praktiniai eksperimentai, kurie buvo būtini siekiant suprasti kaip veikia žmogaus smegenys ir koks jų ryšys su sąmone.

1791 m. italas Luidžis Galvanis (1737-1798) publikavo traktatą „Komentaras apie elektros poveikį raumenų judesiams“. Jame aprašomas eksperimentas, kuriame su elektrostatine iškrova paveikus varlės kojų raumenis, jie pradeda judėti. Tai buvo primas žingsnis link žmogaus nervų ir raumenų sistemos elektrofiziologijos sukūrimo.

Galvanio darbą tęsė jo sūnėnas, G. Aldini (1762-1834), kuris naudodamas Voltos bateriją kartojo savo dėdės eksperimentus su įvairiais gyvūnais, o taip pat žmonėmis. Svarbiausias žingsnis buvo tai, kad šiuos eksperimentus jis perkėlė žmonėms, kuriuose sukėlė tokius pat efektus kaip ir gyvūnuose. Populiarindamas savo dėdės „gyvūnų elektros“ idėją, eksperimentus jis demonstruodavo viešose vietose, rodydamas kaip elektra „reanimuoja“ net nubaustus mirties bausme nusikaltėlius. Tai nebuvo tikras „reanimavimas“, bet prie raumenų ir nervų prijungus elektrą, lavonai dėl raumenų spazmų pradėdavo judėti. Šios demonstracijos ir gyvūnų elektros tyrimai galėjo padaryti poveikį garsiam gotikiniam M. Shelley siaubo romanui „Frankenšteinas“ (1818).

Šis paveikslėlis svečiams nerodomas.
Prašome prisijungti arba prisiregistruoti.



1803 m. anglų kalba išleistoje knygoje „Naujausių galvanizmo atradimų aprašymas“ Aldini skelbia teiginius, kurie visi pagrįsti išvadomis, gautomis atlikus eksperimentus, kuriuose naudojama Voltos baterija generuoti nuolatinei elektros srovei:

Pirmas teiginys
Raumenų susitraukimai sukeliami organizme susidarančio skysčio, kuris perduodamas per nervus raumenims be metalų poveikio.
Antras teiginys
Eksperimentuose sukeliamas galvanizmas atsiranda ne dėl bendro pobūdžio elektrinių reiškinių, bet dėl gyvūnams būdingos elektros, kuri vaidina labai svarbų vaidmenį organizmo sandaroje.
Šeštas teiginys
Gyvūno organinėje mašinoje sužadintas galvanizmas veikia be jokio tarpininkaujančio elemento paprasčiausiai prijungiant nervus prie raumenų.


Knygos pabaigoje rašoma:

Remiantis aprašytais eksperimentais galima daryti išvadas:
Galvanizmas daro didelę įtaką nervų ir raumenų sistemoms ir veikia universaliai visame gyvūno organizme.
Galvanizmo kaip stimuliatoriaus poveikis stipresnis už bet kokį mechaninį poveikį.


Galvanizmu tais laikais buvo įprasta vadinti nuolatinę elektros srovę, kurią gaudavo naudodami įvairias baterijas. Viena jų buvo neseniai tais laikais atrasta Voltos baterija (1800). lt.wikipedia.org/wiki/Alessandro_Volta

Gyvūnų elektros klausimas buvo tyrinėjamas visą 19 šimtmetį, prie to klausimo prisidėjo daug garsių to meto mokslininkų. Prie minėtų dar galima prijungti vokietį Du Bois Reymond (1818-1896), kuris atrado nervų veiksmo potencialą ir gyvūnų elektriniams reiškiniams tirti pritaikė matavimo prietaisus, tokius kaip galvanometras, kuriam pagrindą padėjo Oerstedo atradimas, kad kompaso rodyklė reaguoja į elektros srovę dėl jos kuriamo magnetinio lauko.

1848 m. pasirodė Reymondo „Gyvūnų elektrinių reiškinių tyrinėjimai“, kur jis aprašė eksperimentus analogiškus tiems, kuriuos atliko Galvanis ir Aldinis. Šitaip pamažu buvo tiesiamas kelias supratimui kaip veikia žmogaus nervų sistema, o tai buvo būtina siekiant išmokti jai daryti technologinį poveikį. Apie tokį poveikį rašė dar Aldini, kuris tikėjo, kad „galvanizmas“ gali turėti gydomąjį poveikį psichiniams ligoniams. Vedamas šio tikėjimo su Voltos baterija darė eksperimentus su žmonėmis ir bent keli atvejai, kaip jis teigia – buvo sėkmingi. Voltos baterijos elektrodus prijungdavo prie galvos ir paleisdavo per ją nuolatinę srovę. Tai buvo pirmieji elektrošoko eksperimentai.

Kita svarbi kryptis buvo elektrinių ir magnetinių reiškinių tyrinėjimas fizikoje. 1831 m. buvo atrastas Faradėjaus indukcijos dėsnis, pagal kurį kintamas magnetinis laukas sukuria elektrinėje grandinėje elektrovaros jėgą. 1873 metais Džeimsas Maksvelas (1831-1879) publikavo veikalą „Traktatas apie elektrą ir magnetizmą“, kur sujungė visas turimas elektromagnetizmo žinias ir suteikė joms matematinį pavidalą, kuris dabar žinomas kaip Maksvelo lygtys. Šiame traktate jis numatė elektromagnetinių bangų egzistavimą ir iškėlė hipotezę, kad šviesa yra elektromagnetinių bangų rūšis. Šią jo teoriją įrodė vokietis Heinrichas Hercas (1857-1894), kuris 1888 metais pagamino pirmą anteną. 1894 G. Markoni pradėjo konstruoti savo bevielį telegrafą, o balsas pirmą kartą buvo perduotas 1900 metais.

Prie viso to dar reikėtų pridėti neuroninės smegenų sandaros atradimą ir supratimą, kad neuronai yra žmogaus psichikos substratas. Tada gauname visą psichotronikos pirmiems žingsniams reikalingą rinkinį. „Neuronų doktriną“ savo straipsnyje Santiago Ramon y Cajal publikavo 1888 metais, kuri buvo susieta su ankščiau atrastais nervų elektriniai procesais. Pagal šią teoriją, smegenys siunčia elektrinius signalus į nervus bei raumenis ir šie pradeda judėti arba jutimo organai siunčia elektros pavidalu sensorinę informaciją ir ši suformuojama į juslinius vaizdinius. Tereikėjo vieno žingsnio iki minties, kad darant išorinį elektromagnetinį poveikį, šiuos procesus galima valdyti, o tai buvo psichotronikos mokslo prielaida.

Tačiau ši idėja viešai platinama nebuvo, o jeigu su „galvanizmu“ ir bandė daryti poveikį smegenims, tai tik turint tikslą gydyti įvairias nervų ir psichikos ligas. Todėl šis laikotarpis yra iki-psichotrininis arba 0 kartos psichotronika. Tačiau per visą 19 šimtmetį buvo sukurtos pagrindinės psichotronikos prielaidos, kurios išsivystė į aukštesnės kartos psichotronikos sistemas.

Psichotronikai galima priskirti įvairių efektų sąmonei sukėlimą: 1) elgesio valdymas, 2) informacijos perdavimas, 3) emocinis moduliavimas, 4) slopinimas ir pan. Akivaizdu, kad kai kuriems šiems pritaikymams reikėjo technologijų, kokių tada dar nebuvo. Pavyzdžiui, norint valdyti žmogų kaip biorobotą – reikalingos programuojamos kibernetinės mašinos, kitaip kompiuteriai. O iki jų išradimo tais laikais buvo toli. Tačiau daug paprasčiau buvo tiesiog perduoti į smegenis informaciją, nuslopinti žmogaus psichiką arba padaryti poveikį emocijoms. Tam jokių sudėtingų elektronikos priemonių nereikėjo.

Vienas iš dominančių klausimų buvo elektromagnetinės telepatijos galimybės. Nuo 1900 siųstuvas dideliu atstumu galėjo imtuvui perduoti audio informaciją. Tebuvo klausimas kaip paversti imtuvu žmogaus smegenis ir garsą perduoti tiesiai į sąmonę. Šiam tikslui buvo atliekami slapti eksperimentai nuo 1900 metų, nuo kurių prasideda tikra psichotronikos kūrimo istorija. Vienas iš jų buvo geresniu laidininku paversti smegenis, pridedant į jas gero laidininko grūdelių ir paveikti juos su moduliuotu eletromagnetiniu spinduliu. Pagal Faradėjaus dėsnį šie metalo grūdeliai turi susižadinti ir perduoti susižadinimą neuronams. Ši idėja vadinama receptorine antena smegenyse.

Buvo daugybė eksperimentų, kuriuose mokslininkai taikė vis naujus atradimus įvairiose žmogaus ir gamtos mokslo srityse. Remiantis visomis šiomis žiniomis psichotronikos priemones galima skirstyti į tokias kartas:

0 karta – iki 1900

1 karta – 1900-1925

2 karta 1925-1950

3 karta 1950-1975

4 karta 1975-2000

5 karta 2000-2025


Pilnos komplektacijos veikianti psichotronika turima nuo 3 kartos, vadinasi nuo 1950-1975 metų. Tai pirmų tikrų psichotroninių vergų sistema, pirmo modelio psichotronikai. Jų vaikai yra antro modelio psichotronikai, kurie buvo upgreidinti iki 4 kartos psichotroninių priemonių. Trečias modelis yra vaikų vaikai, kurie yra jauniausi trečio modelio psichotronikai. Aišku žiūrint ne iš viršaus, ne iš prižiūrėtojų ir vergvaldžių, bet iš valdomos visuomenės perspektyvos, kurie prijungti prie kontrolės sistemos.

Šiame įraše apžvelgiau 0 kartos psichotronikos prielaidas, kituose pamėginsiu apžvelgti tikrosios psichotronikos kūrimą nuo 1900 metų.

Please Prisijungti or Sukurti sąskaitą to join the conversation.

Psichotronikos istorija 2017-11-15 12:48 #1204

  • Klajūnas
  • Klajūnas avataras Topic Author
  • Offline
  • Premium Member
  • Premium Member
  • Žinutės: 99
  • Gauta padėkų: 28
Pirmos kartos psichotronika (1900-1925)

Psichotroninės technikos vystymąsi galima suskirstyti į 6 kartas, kurių kiekviena apima 25 metų laikotarpį. Apie nulinę kartą jau rašiau – jos esmė yra elektrinės raumenų ir nervų sistemos veiklos principo atskleidimas, kuris buvo vadinamas gyvūnų „galvanizmu“. Šie tyrimai buvo pradėti 18 amžiaus pabaigoje ir vyko per visą 19 šimtmetį. Visas šis tyrimas buvo susijęs su tiesioginiais eksperimentais su gyvūnų ir žmonių organizmais, vyko net tariamosios „reanimacijos“ – viešos demonstracijos, rodant kaip elektra judina raumenis. Vėliau tyrimai persikėlė tiesiogiai į smegenis, kurias paveikus elektra taip pat buvo stebimos raumenų reakcijos. Iš to buvo padaryta išvada, kad smegenų ir raumenų veikimo principas pagrįstas elektriniais signalais. Visa tai truko iki 1900 metų ir galima sakyti, jog tai yra psichotronikos priešistorė, 0 karta.

Pirma karta apima 1900 – 1925 metus. Tas faktas, jog tai tik pati technologijos atsiradimo pradžia uždeda ant galimybių didelius apribojimus. Buvo žengiami patys pirmieji žingsniai, kurie iki užbaigto varianto turėjo nueiti didelį kelią. Net galima apibrėžti koks tas kelias turėjo būti supratus pagrindinius smegenų veiklos principus. Smegenų aktyvumo pagrindas yra neurono aktyvumas, kuris būtinas funkcijos įvykdymui. Atitinkamai konkreti funkcija yra susijusi su konkrečiais neuronais. Įprasta kalbėti apie smegenų funkcines zonas, tačiau smulkinant šias, visos funkcijos skyla iki atskiro neurono lygio. Psichotronika turi du pagrindinius tikslus: nuskaityti informaciją iš smegenų ir informaciją į smegenis įrašyti. Vadinasi reikia iki neuroninio lygio mokėti iššifruoti funkcijas pagal neuronų aktyvumą, kuris yra stereotipiškas arba tą aktyvumą sužadinti generuojant stereotipiškas aktyvumo schemas. Šie paprasti principai apima visas psichotronikos galimybes.

Tam reikėjo atskleisti smegenų anatominę struktūrą ir fiziologiją. Kad smegenys sudarytos iš ląstelių įrodė Ramon y Cajal 1888 metais. Jo tyrimą tęsė kiti ir naujas žingsnis buvo padarytas Korbinian Brodmann, kuris tirdamas žmogaus smegenis nustatė pagrindines zonas, kurios susijusios su ląstelinės sandaros ypatumais. Savo žemėlapius jis publikavo 1909 metais. Vėliau ši sandara buvo susieta su funkcinėmis zonomis. Iš viso Brodmann išskyrė 52 zonas, tokias kaip pirminė motorinė žievė (4), pirminė regos žievė (17), Broca centras, susijęs su šneka (44) ir t.t. Prie viso to pridėjus anksčiau atrastą elektrinį neuronų aktyvumo principą išaiškėjo pagrindiniai žmogaus psichinio aktyvumo elementai, kuriuos buvo galima panaudoti technologiniam pritaikymui.

Šis paveikslėlis svečiams nerodomas.
Prašome prisijungti arba prisiregistruoti.



Funkcinis vienetas ir smegenų žemėlapis – svarbiausios dalys. Brodmann išskyrė funkcijas į stambias zonas, tačiau visos šios zonos sudarytos iš atskirų neuronų, kurie visi turi savo vaidmenis tose funkcijose. Vadinasi žemėlapį galima sudaryti iš pikselių, kurių vaidmenį atlieka vienas neuronas. Vertinama, kad smegenyse yra apie 90 milijardų neuronų. Tai reiškia, kad visas funkcijas galima išskaidyti į tiek pat taškų, šitaip gaunant maksimalų funkcinį tikslumą. Tai, aišku, tarp 1900 – 1925 metų – buvo ateities klausimas, tačiau pamatas buvo padėtas čia. Tereikėjo šiek tiek „fantazijos“, kad suvoktum šių padarytų atradimų galimybes.

Rašiau, kad pagrindinės psichotronikos funkcijos yra skaitymas ir rašymas. Skaitymui reikia užfiksuoti neurono aktyvumą ir susieti jį su funkcija, rašymui aktyvumą ir funkciją sužadinti. Bent jau pirmo klausimo pradžia buvo padaryta tada, kad buvo sukurta EEG technologija. EEG kitaip – elektroencefalograma, kuri davikliais registruoja smegenų elektrinį aktyvumą. Iš pradžių šis aktyvumas buvo registruojamas atvėrus kaukolę, tiesiai nuo smegenų paviršiaus. Pirmas tai atliko anglas Richard Caton 1875 metais. Šiuos savo eksperimentus jis darė su gyvūnais, skelbiama, kad žmonės nebuvo naudojami. Tačiau ne viskuo kas skelbiama galima tikėti. 1890 metais tokius pačius rezultatus kaip ir Caton paskelbė lenkas Adolf Beck, kuris taip pat tyrinėjo smegenų elektrinį aktyvumą atidarius kaukolę. Esminis proveržis įvyko 1924 metais, kuriais vokietis Hans Berger atliko žmogaus EEG matavimus, elektrodus pridedant ne prie atvirų smegenų, bet prie skalpo, kuriame taip pat dėl smegenų elektrinio aktyvumo atsiranda nedidelės srovės. Savo atradimą Berger paviešino 1929 metais, o patvirtintas buvo 1932 metais, anglų Adrian ir Mathews, Oksforde.

Sujungiant šį atradimą su tuo, ką paaiškinau, šitaip buvo padėtas pamatas skenuojamosios psichotronikos sukūrimui, populiariai kalbant – „minčių skaitymui“. Iš pradžių skiriamoji geba buvo nedidelė, nes buvo naudojamas vienas arba keli elektrodai/davikliai. Tačiau nesunku buvo suprasti, kaip skiriamąją gebą padidinti – reikėjo naudoti daugiau daviklių. Kiekvienas daviklis yra aktyvumo kanalas. Kuo daugiau kanalų, tuo tikslesnis funkcijos nuskaitymas; kanalų skaičių sulyginus su neuronų skaičiumi, gaunamas maksimaliai tikslus žemėlapis, kurį galima asocijuoti su informaciniu turiniu. „Minčių skaitymas“ turėjo tris pagrindinius etapus: a) aktyvumo žemėlapis, b) aktyvumo susiejimas su funkcija, c) funkcijos išvertimas į informacinį turinį. Pirmos EEG tokių galimybių neturėjo, nes buvo maža skiriamoji geba, tačiau tai leido žengti pirmus žingsnius šia atverta kryptimi. Kalbant apie pirmos kartos psichotroniką, kuri buvo tik teorinė, o pademonstruotas tiktai pats principas, tai buvo pagrindinis atradimas.

EEG veikimo principas paprastas: sužadinus neuronus atsiranda vietinės srovės. Tos srovės kyla tarp dendritų ir neurono kūno, kur atsiranda elektrinis dipolis. EEG daviklis registruoja didelio skaičiaus neuronų suminį aktyvumą. Pagal kreivės charakteristikas išskiriamos tokios EEG bangos: 1) delta – 0,1 – 3 Hz, 2) teta – 4 – 8 Hz, 3) alfa – 8 – 12 Hz, 4) beta – 12 – 30 Hz, 5) gama – > 30 Hz. Visos šios bangos sutampa su sąmonės aktyvumu ir budrumu. Taip pat galima užfiksuoti įvairius artefaktus – kreivės pakitimus – susijusius su konkrečiomis smegenų funkcijomis, kurie vadinami sukeltaisiais potencialais. Kuo elektrodų tankis didesnis, tuo lengviau identifikuoti funkcijas. Maksimalus elektrodų tankis yra nuo 256 iki 512 elektrodų. Turint tiek kanalų galima gana tiksliai fiksuoti ryškiausias aktyvumo funkcijas, ne vien išvardintus 5 bangų tipus.

Šis paveikslėlis svečiams nerodomas.
Prašome prisijungti arba prisiregistruoti.



Tačiau akivaizdu, kad matuojant skalpo sroves, tiksliai neuronų išskirti neįmanoma. Todėl reikia judėti ten, nuo ko buvo pradėta – tiesioginio smegenų aktyvumo matavimo. Tokie tyrimai taip pat buvo daromi, dedant elektrodus tiesiai ant smegenų, bet čia buvo eksperimentai principo lygyje. Reikėjo labai daug „elektrodų“, taip pat elektrodų giliai smegenyse, kur prieiti nepažeidžiant sandaros buvo neįmanoma. Tad klausimas kaip pasiekti tą norimą 90 milijardo taškų tikslumą, kuris leistų pilnai matyti smegenis, jų aktyvumą, funkcijas ir informacinį turinį. Tam reikėjo nanotechnologijų atsiradimo, kurios koncepciniame lygmenyje buvo sukurtos tik 7 dešimtmetyje. Pirmą kartą terminą nanotechnologija panaudojo Norio Taniguchi 1974 metais, o išpopuliarino E. Drexler savo knygoje „Engines of Creation: The Coming Era of Nanotechnology“, išleistoje 1986 metais.

Kita problema – tada dar nebuvo kompiuterių, kuris būtinas dideliam informacijos apdorojimo kiekiui. Šiuolaikinio kompiuterio koncepciją sukūrė Alanas Tiuringas, savo 1936 metų straipsnyje, „On Computable Numbers“. Jis pasiūlė prietaisą, kurį pavadino „universalia skaičiavimo mašina“. Tai padėjo pamatą šiuolaikinio kompiuterio sukūrimui. Dar vienas žingsnis buvo tranzistoriaus išradimas 1947 metais, ir integrinių mikroschemų technologijos sukūrimas, kurios buvo būtinos didelės galios kompiuteriams.

Užbėgdamas už akių galiu pasakyti, kaip turi atrodyti psichotroninis EEG. Per kraują suleidžiamos nanodalelės, kurios magnetiniais laukais surenkamos smegenyse. Šios prisitvirtina prie neurono membranos ir gali veikti kaip detektoriai renkantys informaciją arba kaip stimuliatoriai sukeliantys sužadinimą. Taip galima smegenis nuskaityti ir įrašinėti į jas informaciją. Imkime minčių skaitymą. Nanodalelė turi būti laidininkas, kuriame galima indukuoti sroves, taip pat jis turi turėti bevielio informacijos perdavimo sistemą. Visą tinklą galima skaidyti į tokias dalis: a) nanodalelės receptoriai, b) tarpinės nanodalelės, c) implantai siųstuvai, d) surinkimo antenos, e) informacijos apdorojimo kompiuteriai. Kadangi informacinis turinys priklauso tik nuo lokalizacijos, tose vietose „pasėjus“ nanodalelių, galima neuronų tikslumu sekti aktyvumą, jį paversti į funkcijas, o funkcijas į informacinį turinį, nes neuronų aktyvumas su turiniu atitinka vienas prie vieno. Kompiuteryje atidaromas langas kuris rodo regos žievės vaizdą, klausos žievės garsą, kognityvinės žievės mintis, vaizduotės vaizdinius, atmintį ir emocines būsenas. Šitaip kontroliuojamas visas žmogaus vidus, taip pat galima moduliuoti grįžtamuoju ryšiu.

Valdomas zombis yra mokslininkų ir valdžios svajonė.
Jums padėkojo šie nariai: Evaldas 66

Please Prisijungti or Sukurti sąskaitą to join the conversation.

  • Puslapis:
  • 1

Turi komentarų? Laukiame jų mūsų diskusijų forume!

Visos teisės saugomos © 2024 Ufologija.lt Kopijuoti, dauginti bei platinti galima tik gavus raštišką Ufologija.lt administratoriaus sutikimą.