Dežavu toks keistas jausmas, kad jį pajutus darosi labai keista. Man ne mažai kartų taip yra nutikę. Atlieki kokį veiksmą ir jau atrodo, kad tu tai dariai , nors žinai, kad tai darai tikrai pirmą kartą. Arba kažkur nuvyksti pirmą kartą ir atrodo tu jau buvai čia.
Man net keistesnių dalykų atsitinka. Klausant kokios muzikos, kad ir ištraukos, per reklamas ar panašiai užplūsta prisiminimai kurių net nebuvo. Ir kartais ryškiai matai žmonės kurie dabar jau kitokie ir taip kaip jie atrodo , tu jų tokių nematęs. Tai trumpalaikiai epizodai.
Bet kas tai ? Smegenų išdaigos ? Prisiminimai iš buvusio gyvenimo ? Pastarąjį iš karto atmetu, nes „prisiminimai“ šito laikmečio. Ir reinkarnacija, ne labai tikiu nors ……….. gal … bet ne mums spręsti.
Ne mažai paskutiniu metu mačiau visokių laidų, tiek per rus kanalus tiek kitur. Kažkaip „ ne tyčia“ jie mane „užklumpa“ .
Ir sugalvojau keistą teoriją.
Įsivaizduokim, mes gimstam, gyvenam ir mirštam. Paskui vėl gimstam, bet gimstam vėl tais pačiais metais kaip ir buvom gimė. Tai yra kiekvienas mes gyvenam daug kartų ir kiekvienas turim savo laiko kilpas. Kiekvieną kartą iš naujo ir kartų kitaip. Ir gyvenam daug kartų. Kol , kol kažko nepasiekiam arba nenugyvenam taip, kaip reikia ar panašiai. Tokių laiko kilpų yra milijonai, milijardai, be galybe .... Jos visos kertasi. Visų laikmečių nuosekliai. Su dauguma susikirtimo taškų. Gal atrodytu kaip daug apskritimų nupieštu vienas ant kito.
Taip mes paaiškintume, kaip atsiranda mūsų laikmetyje žmonės iš kito laikmečio. Taip mes paaiškintume paralelines visatas – pasaulius . Nes tai kitų žmonių laiko kilpos. Ir gal mes kiekvieną kartą nugyvenam kitokius gyvenimus. Kitokius gyvenimo variantus. Taip galima paaiškinti dežavų jausmą. Taip galima suvokti teoriją praeitis, dabartis ir ateitis egzistuoja tuo pačiu metu.
Mes viską vertiname pagal mums įteiktas normas. Mums tik ką gimusiems parodo, jai nori pasiekti tašką „B, turi eit arba važiuot. Nes mes kažkuriame vystymosi etape pasukom technokratinių kelių. Mes įsprausti į rėmus ir mąstome tik tose rėmuose. O gal pasaulis yra kitoks ? Viskas veikia su visais kitokiais visatos dėsniais, bet ne tais kuriuos mes turime savo rėmuose ?

Teorija įdomi filosofiškai, bet greičiausiai tą paaiškinti galima daug lengviau. Tavo smegenims tuo metu tiesiog pritrūksta deguonies.

Tai yra nepatologinės epilepsijos priepuoliukas - dažniausiai smilkininės smegenų srities. Tarp kitko, sergantys būtent šoninės smilkininės srities (lateral temporal lobe) epilepsija dažnai būna "pagrobti" ateivių - nes į šią epilepsijos formą įeina haliucinacijų komponentė. Tiesa dažniausiai garsinių, bet būna ir vaizdinių. Epilepsijos priepuolis nebūtinai gali būti lydimas traukulių. Todėl sudėjus viską į vieną, gaunasi derinys, nors ir retokas, bet kurį ufologas turėtų žinoti ir pasidomėti pagrobtųjų ligų istorijomis. Bet apie tai parašysiu daugiau straipsnyje, kurį kaip tik ruošiu.

Na o dėl deja vu - kai kurie tai irgi klasifikuoja kaip epilepsiją, nes greičiausia jos kilmė yra hipoksija - deguonies trūkumas smegenyse. Jeigu skaityti wikipedija, tai dėl to ginčijamasi, bet kur aš mokiausi, mums išdėstė būtent taip ir aš pats su tokia teorija sutinku.

Yra skiriama daugiau tokių sutrikimų rūšių, visos turi įmantrius prancūziškus pavadinimus (įdomu kodėl ):

Déjà vu - kai nepažįstama situacija mums trumpai pasirodo pažįstama,
Jamais vu - atbulai, kai žmogus neatpažįsta jam jau žinomos aplinkos/situacijos,
Presque vu - kai ant liežuvio galo sukasi pavadinimas, bet negali prisiminti, arba atrodo, kad beveik sugalvojai sprendimą situacijai, bet niekaip iki galo nedaeina (atrodo tuoj tuoj daeis),
Déjà rêvé - jausmas, kad sapnavai tai, ką dabar matai,
Déjà entendu - jausmas, kad jau girdėjai tai ką girdi dabar , bet neatsimeni to tiksliai.

Atsiprašau, kad žudau romantiką, bet nagrinėdami paranormalybes turėtume vis dėl to kreipti dėmesį ir į mokslinius paaiškinimus.

Nereikia atsiprašinėt dėl faktų

Faktai gerai . Bet noriu pasakyt, kad man atrodo, reik stengtis mąstyt kitaip, nes jaučiu, kad mes mažai ką suprantam vien dėl stereotipiško mąstymo .....

Atvirai pasakius kas tai yra dežavu žinau jau senai,bet pirmą karta su tuo jausmu susidūriau 1977 metais,kai dar buvo mano tėvas gyvas ir mes statėmės Babtuose namą. Į statybų vieta važiuodavau kartu su tėvu jo automobiliu paprastai autostrada ir vieną karta tėvas mane nuterė vežti per Raudondvario pusę, keliu palei Nevėžio pievas. Važiuojant aš pamačiau gražų dviaukštį pastata ir man kažkaip pasivaideno kalėdos tame name,kepami pyragai ir kažkoks tai ypatingas dvasinė būsena ir pasirodė kad aš nieko brangesnio neturiu nei tie namai,šiame pasaulyje.. Aš Tėvo paklausiau kas tai per namas? Jis tik kreivai šyptelėjo ir nieko man daugiau nepasakė. Praėjo daug metų tėvas jau buvo miręs ir klebonas viena karta mane sustabdęs pasakė,kad užeičiau pas jį į kleboniją jis nori prodyti man įdomius įrašus metrikų knygose. Iš tų įrašų supratau, kad ten yra Kudrėnų dvaras o jo Savininkas buvo mano bendrapavardis Smetonos laikais buvęs Generaliniu prokuroru. Nepriklausomybės pradžioje aš padariau viska kad jis neatitektų nežinia kokiems valdžios vagims ,tad jis ir dabar da būtų buvęs bešeimininkis, nes pagal korumpuotus Lietuvos įstatymus negalėčiau pretenduoti į jo nuosavybės atstatymą. 1997 metais jį sudegino kauno policininkai įsteigę ten kaip ir viešnamį kur vešdavosi visokias mergas gerdavo ir dar nuomodavo vestuvėms. Po kiek laiko tik pavyko sužinoti kad jis yra buvęs mano senelio pusbrolis...