Į viršų

foto1 foto2 foto3 foto4 foto5

    Ar ateivių pagrobimai yra realūs? Ar liudytojai tikrai pasakoja teisybę?
    Kiekvienais metais atsiranda vis naujų istorijų apie ateivių pagrobimų patirtis (APP).  Kaip atskirti, kur yra melas, o kur tiesa? Kaip žinoti, ar tokie pranešimai apie APP apskritai gali būti tiesa? Visa laimė, mokslas nėra toks jau abejingas šiam fenomenui. Yra atlikta nemažai tyrimų susijusių su APP. Šis straipsnių ciklas yra skirtas apžvelgti mokslines teorijas apie APP, pritaikyti jų siūlomus sprendimus ir pakritikuoti trūkumus.
   Ankščiau ufologo darbe didelė problema buvo nustatyti ar liudytojas sako tiesą. Šiuolaikinio ufologo darbas dabar gali būti prilyginamas kriminalisto darbui. Ar liudytojas nemeluoja yra nustatoma pasitelkiant taikomosios psichologijos metodus - apklausiant liudininką sudaromas jo psichologinis portretas, tikrinamos pasakojimo detalės, atliekama kryžminė apklausa, taip

pat stebima liudininko kūno kalba. Apklausa įrašoma, dokumentuojama, vėliau pakartotinai analizuojama, ieškoma neatitikimų, tikrinami istorijos faktai. Visa tai dažnai leidžia greitai atskleisti melą.
    Vis dėlto galimybė, kad liudytojas pats šventai tiki savo istorija, nėra pakankamai apsvarstyta: realiai jokia APP gali nebūti įvykusi – liudytojo istorija gali būti klaidingų prisiminimų visuma, miego paralyžiaus sukeltos būsenos pamatyti vaizdiniai, varginantys šizofrenijos simptomai ar kiti psichikos sutrikimai. Visi šie paminėti veiksniai gali sukelti realius prisiminimus ir nuoširdžiame liudytojo pasakojime tokiu atveju nebus nė lašo netiesos...
    Šiame straipsnyje aptarsime bendruosius APP bruožus.

    Harvardo Universitete buvo atliktas tyrimas, kurio metu apklausta 10 žmonių, tvirtinančių, kad juos buvo pagrobę ateiviai1 . Tyrėjai užsirašė jų istorijas, po to jas įrašė į garso kasetes kaip pasakojimus neutraliu balsu ir davė tiriamiesiems jų klausytis. Tuo pat metu buvo sekamas tiriamųjų širdies susitraukimų dažnis, kraujospūdis, bei delnų prakaitavimo kiekis. Per šiuos rodiklius buvo nustatomas jų emocinis atsakas ir atrasta, kad jų emocinė reakcija į pagrobimo pasakojimą buvo labai stipri, prilygintina karo veteranų ar seksualinės prievartos aukų, negalinčių atsikratyti traumuojančių prisiminimų, emocinei reakcijai.
    Harvardo tyrėjai aprašė, ką bendro turi visi APP pasakojimai. Pasak jų, liudytojai tvirtina:
1. Buvę pažadinti iš miego;
2. Negalintys pajudėti ir jautę baimę;
3. Jautę kažkieno buvimą šalia – daugumoje pasakojimų matomi ateiviai arba neaiškios figūros, kiti nematė nieko, bet patys jautėsi stebimi;
4. Patyrę lengvumo, levitacijos ar prisilietimo pojūčius;
5. Po įvykio įsitikinę, kad jų patirtis buvo paranormali;
6. Ne visi apie pagrobimą prisiminę iš karto – vieniems atmintis "grįžo" po kurio laiko, o kiti prisiminė savo APP hipnozės pagalba.


   APP pasakojimai skiriasi tarpusavyje, neretai ir ryškiai, tačiau apibendrinant visas istorijas, įmanoma išskirti bendrus jų bruožus.
     Ateivių pagrobimo istorijose dažnai minima ryški balta šviesa pagrobimo metu, kai kurie prisimena, kaip pateko į erdvėlaivį – dažnai levitacijos būdu buvo "įtraukti" ar "įkelti" į erdvėlaivį, kartais minima, kad liudytojai buvo perskraidinti kiaurai savo kambario ar namo sieną.
    Beveik kiekviena istorija neapsieina be atliktų medicininių testų ir procedūrų. Pagrobtasis dažnai guli ant stalo, o aplink jį išsirikiavusios figūros – humanoidai atlieka medicinines manipuliacijas, dažniausiai pakaušio, nosies, burnos ir pilvo srityse. Dažnai minimi specialūs medicininiai instrumentai, nepanašūs į egzistuojančius žemėje.
    Kai kuriuose istorijose ateiviai bendrauja su pagrobtuoju, aprodo erdvėlaivį, arba net atlieka pažintinį skrydį aplink žemės planetą. Retais atvejais pagrobtieji pasakoja buvę kitose planetose ir vėliau gali detaliai atpasakoti detales apie gyvenimą ten.
    Dažnai minimas laiko praradimas. Pagrobtojo laikrodis gali rodyti neteisingą laiką, gali būti praėję daugiau arba mažiau valandų žemės laiku, lyginant su pagrobimo užtrukimu. Pagrobtasis gali tvirtinti buvęs pagrobtas kelis mėnesius ar net metus, o grąžintas į žemę po kelių minučių ar valandų. Pagrobimas ir grąžinimas gali įvykti skirtingose vietose. Gali būti sugadinti drabužiai, arba atsiradę nauji randai po medicininių procedūrų. Dažnai pagrobtieji skundžiasi užblokuota atmintimi – apie įvykius jie gali pradėti prisiminti tik praėjus nemažai laiko. Kartais po pagrobtųjų oda randami implantai. Neretai aprašomas laikrodžių ar kitos technikos gedimas įvykus pagrobimui.
    Po APP pagrobtieji dažnai jaučia pakylėtus jausmus, tokius kaip meilė, mistinė patirtis, susivienijimas su dievu, visata ar pačiais ateiviais. Kai kurie praneša apsvaigimą panašų į sukeliamą narkotinių medžiagų ar alkoholio.
    Vėliau seka psichologinis, fizinis ir socialinis susitaikymas su šia patirtimi. Dažnai pagrobtieji kenčia nuo šių įvykių sukelto potrauminio streso sindromo, tačiau labai retai dėl to patenka pas psichiatrus. Dauguma pagrobtųjų buvo ištirti ir jų istorijos užrašytos ne tiesioginių konsultacijų metu, bet atliekant mokslinius tyrimus šia tema. Taip pat nemažai pagrobimo istorijų surenka ir užrašo ufologai.

     Taigi iš tikrųjų, tokios istorijos atrodo labai neįtikėtinai ir toli gražu nepaaiškinamai. Tačiau tiek ufologai, bendraudami su pagrobtaisiais, tiek medicinos mokslas tirdamas pacientus šį reiškinį mėgina atskleisti ir ištirti. Ir šio, atrodo be galo sudėtingo ir painaus fenomeno tyrime šiandien jau padaryta milžiniška pažanga, kurią toliau ir aptarsime.

    Minėto Harvardo Universiteto tyrimo išvados pristato miego paralyžių kaip labiausiai tikėtiną APP priežastį, dėl daugumos klinikinių detalių panašumo. Apie miego paralyžių išsamiau – sekančiame šio ciklo straipsnyje.

1992 metais JAV psichiatrijos daktaras John E. Mack, dirbęs su 60 pagrobtųjų atvejų ir atlikęs daugybę psichologinių testų, galiausiai pareiškė, kad nerado jokių psichiatrinių ar psichosocialinių priežasčių, kodėl šie žmonės galėtų meluoti. Jo atliktų tyrimų rezultatas – šie žmonės neserga psichinėmis ligomis. Tarp jo tirtų žmonių buvo įvairiausių profesijų atstovų – sekretorė, virėjas, kalėjimo sargybinis, kolegijų studentai, univeritetų direktoriai, statybininkai ir t.t. Dauguma pagrobtųjų nerodė deliuzijos, klaidingų prisiminimų (konfabuliacijos), melavimo, dėmesio stokos ar apibrėžtos psichinės ligos požymių2.

  Vis dėlto kita vertus, dauguma ateivių pagrobimo pranešimų atkeliauja iš šalių, kur dominuoja vakarietiška kultūra ir jos vertybės. Tai galėtų reikšti, kad šis įsitikinimas yra tarsi stereotipinis tarp žmonių, kuriuos vienija panaši kultūrinė patirtis3.

 Sekančiuose šio ciklo straipsniuose apžvelgsime medicinos mokslo siūlomus paaiškinimus ateivių pagrobimų patirtims ir kartu panagrinėsime su jais susijusias problemas.

Straipsnio autorius San IL

Nuorodos į šaltinius:
1. Clancy SA, McNally RJ, Schacter DL, et al. "Memory distortion in people reporting abduction by aliens", J Abnorm Psychol 2002
2. Lord, Deane W. "John Mack on Abductions", Harvard University Gazette, 1992
3. Spanos NP, Cross PA, Dickson K, et al. "Close encounters: an examination of UFO experiences" J Abnorm Psychol 1993

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Kopijuoti draudžiama© 2018 Ufologija.lt Teisės saugomos..