Į viršų

foto1 foto2 foto3 foto4 foto5

Kiekvienas žinome savo adresą mieste, kuriame gyvename. O kaip reikėtų nurodyti savo adresą, jei pradėtume bendrauti su kosmoso broliais iš kitų planetų, arba norėtume atsiųsti gražų atvirlaiškį iš tolimos kosminio kruizo?
Pagal taip, kaip dabar suvokiame Visatos sandarą, savo adresą turėtume rašyti taip:
Vardas, Pavardė
Gatvė, namas, butas,
Miestas,
Lietuva,
Žemės planeta,
Saulės sistema,
Oriono vijos pakraštys,
Paukščių Tako galaktika,


Vietinė galaktikų grupė,
Metagalaktika,
Visata.
Mūsų žydroji planeta, ypatinga vieta Visatoje. Kosmose vyrauja šalta begalinė tuštuma. Jeigu mes staiga atsidurtume bet kurioje Visatos vietoje, tai tikimybė atsidurti kokios nors planetos paviršiuje arba netoli jo būtų lygi vienam prie milijardo trilijonų trilijonų. Sakykim, atsidūrę pusiaukelėje iki mums pažįstamos Visatos dalies (Metagalaktikos) pakraščių, t.y. už 7 mlrd šviesmečių, kabėtume tuščioje tamsioje gelmėje ir matytume tik šviesias gijas, panašias į putą ant kosmoso jūros bangų. Tai galaktikos, kai kur jos pabirę pavieniui, kitur jungiasi į milžiniškas galaktikų salas – galaktikų spiečius ir superspiečius, kuriuose būna iki dešimčių tūkstančių galaktikų. Kiekvienoje galaktikoje milijardai žvaigždžių, kai kurios jų turi planetas, kuriose galbūt gimsta gyvybė ir klesti civilizacijos. Gal net tūkstančiai civilizacijų begaliniame kosmoso vandenyne?
Tačiau iš 7 mlrd šviesmečių mes neįžiūrėtume net savo Paukščių Tako galaktikos. Nuo artimiausio galaktikų spiečiaus, esančio Mergelės žvaigždyne, iki namų mūsų lauktų dar ilgas 70 milijonų šviesmečių kelias. Bet iš čia jau atkreiptume dėmesį į nežymią, 40 galaktikų grupelę. Šio telkinuko skersmuo tesiekia 10 milijonų šviesmečių ir jame išsiskiria tik dvi milžiniškos spiralinės struktūros. Tai Paukščių Tako galaktika ir žymusis Andromedos ūkas. Su visą šia Vietine galaktikų grupe ir mes visi nešamės per kosmosą Hidros žvaigždyno kryptimi sunkiai įsivaizduojamu 540 km/s greičiu aplinkinių galaktikų spiečių atžvilgiu.
O pačiame Paukščių Tako Galaktikos verpete nelengva rasti nežymią geltonąją nykštukę, pasimetusią tarp milijardų tokių pat taškelių. Tai mūsų Saulė – eilinė žvaigždė. Saulė susidarė prieš 4,7 mlrd metų, kai prosaulinis dujų ir dulkių debesis perkirto vieną iš Galaktikos spiralės vijų – vadinamąja Šaulio viją. Šiuo metų Saulė artėja prie kaimyninės – Oriono vijos. Mums, laikiniems Žemės keleiviams, atrodo, kad danguje žvaigždės nejuda. Jos spindi taip pat kaip ir pernai, kaip ir prieš šimtmetį. Tačiau žvaigždės, tarp jų ir Saulė, skrieja erdvėje dideliais, nors ir skirtingais greičiais. Štai savo kaimyninių žvaigždžių atžvilgiu Saulė lekia 20 km/s greičiu Heraklio žvaigždyno kryptimi. Tuo tarpu stebint iš Galaktikos branduolio, esančio už 28 tūkst. šviesmečių Šaulio žvaigždyne, mums atrodytų, kad Saulė apie centrą skuba net 220 km/s greičiu (Gulbės žvaigždyno kryptimi). Bet Galaktika tokia didelė ir Saulei vienam ratui tenka sukarti tokį ilgą kelią, kad kelionei apie centrą ji sugaišta ilgus 250 milijonų metų. Taigi nuo Saulės atsiradimo, teįveikti kokie 20 ratų...
Maža to, skriedama apie Galaktikos centrą, Saulė dar svyruoja aukštyn - žemyn, tai pakildama virš Galaktikos disko plokštumos, tai vėl nusileisdama po ja. Šis svyravimas vyksta apie 30 mln metų periodu.
Priartėkime prie Saulės per vieną šviesmetį. Čia jau susidursime su sferiniu ledo ir akmens gabalų spiečiumi, gavusiu Oorto vardą. Kai vienas toks ledkalnis dėl kaimyninių žvaigždžių poveikio pajuda link Saulės, mes grožimės nutįsusia kometos uodega.
Likus kelioms šviesvalandėms, mes atsiduriame savo kieme – išvystame devynias planetas. Ir jau visa šalia Saulės, iki kurios telieka 8 šviesminutės, pasiekiame savo mažąją žydrąją planetą, skubančia aplink savo motininę žvaigždę. Žemė per sekundę savo kelyje apie Saulę sukaria 30 km/s, bet vis vien vieną ratą apskrieja per metus. Nuo kosminė karuselės nepabėgsime ir ramiai nutūpę ant planetos paviršiaus. Dienos ir nakties kaita - tai pats akivaizdžiausias pačios Žemės sukimosi apie savo ašį įrodymas. Per sekundę kiekvienas mūsų nulekiam net 1 km. O po paros grįžtame į tą pačia vietą. Tiksliau – grįžtume, jei per tą laiką Žemė neskrietų ir aplink Saulę, Saulė aplink Galaktikos centrą, Galaktika su Vietine grupe nejudėtų kitų galaktikų spiečių atžvilgiu. Taigi, mes esame begalinio kosmoso amžini klajūnai. Nors ir turime pastovų adresą, bet niekada nestabtelime vienoje vietoje.

Straipsniu pasidalino svetaine Zondas 

Patiko straipsnis ?

 

Jai taip pasidalink, kad ir kiti matytu. Taip padėsi mums .

 

Ačiū !!!

 

 

 

Turi ką pasakyt ?

 

Komentuok , mes laukiam nuomonės iš tavęs !

 

 

 

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Kopijuoti draudžiama© 2018 Ufologija.lt Teisės saugomos..