Lukas Devita
Rašydamas apie Permės anomalinę zoną, sumaniau šviežiai žvilgtelt anksčiau minėtą straipsnį, beje, vieną iš vos keleto savo išsaugotų laikraštinių iškarpų ufologine tema. Atrastas pageltęs, išblukęs laikraščio lapas pasirodė esąs tik viena pasakojimo dalis. Tuomet suradau Nacionalinėje bibliotekoje antrąją skiltį, suskaitytame 1990-ųjų „Vakarinių naujienų“ segtuve, kurį įteikdama skaityklos darbuotoja tarė, „pameni, kaip kas vakarą sustodavo prie kiosko didžiulė eilė, laukianti kol atveš šviežią numerį?“. Taip, sunku patikėt, bet tikra tiesa - pats regėjau tai anais laikais.
Dabar, sudėjęs vieną senąjį, ir kitą šviežiai „iškeptą“ kopijos baltą lapą išvien, lyg simboliškai sujungiau pirmąją pažintį su pasakojimais apie „zoną“ ir šiandieninio pažinimo tęsinį. Pasirodo, mano „archyve“ trūko kaip tik įvadinės dalies, kur labiau nušviečiama priešistorė ir tai, kaip vieta buvo atrasta. O būtent tai dabar mirgėjo mano kompiuterio ekrane, Rusijos internetinėse svetainėse, skirtose Permės anomalinei zonai. Tokių visai nemažai, nors pirmą dieną spėjau pavartyt tik vieną, entuziasto ir žinovo sukurtą duomenų bazę, kur šalia nuoširdžių asmeninių pasakojimų išvydau kelias įkvepiančias gamtovaizdžių nuotraukas - žaliuojančių miškuotų tolių, kažkuo lyg artimų ar neįprastai patrauklių.
Tą pačią pirmos „studijų“ dienos naktį susapnavau, rodos, trumpą, bet nenusakomai ryškų sapną - plaukiu valtyje, srovė neša ramia, tyro skaidraus vandens upe, kiek užmetu žvilgsnį atgalios - vienam krante liūliuoja tuščia valtis, kitame - dar viena, visai šalia, ir dar maža mergaitė praeina pakraščiu, akylai kažką stebėdama kitoje pusėje, nors ten nieko nematyt - tačiau bendras jausmas apgaubia, lyg būtum stebimas neprilygstamos, didžiulės visa reginčios sąmonės. Dar viena, lyg tibetietiškų bruožų, mažo ūgio žmogysta šmėkštelna vandens krūmuose prie kranto, ir nerimas verčia mane atsisukti į neatpažįstamą irkluotoją, kuris lyg suprasdamas imasi linguoti vis žvaliau. Stoviu atsisukęs veidu į priekį, kai valtis akimirksniu neria į baltą šviesą, ištirpdančią tikrovės kontūrus ir siluetus, prasklaidančią ribotumo baimę.
Pirma mintis nubudus šmėkštelėjo - „tai vyko zonoje...“. Bet negalėjau patikėt ir tiesiai taip įvardint net sau pačiam, tuo labiau, kad „...ten nė iš tolo nėra jokios upės“, - mąsčiau, toliau prisimindamas tiesiog „gyvenimo upės“ archetipą, dažną sapnuose ir nesusietą su konkrečia geografine vieta. Tačiau ryte, tik prisėdus prie tolimesnių Permės zonos virtualių puslapių, iškart ir atsiverčiau upės nuotraukas, su tokiais pat medžiais apaugusiais krantais, kaip ir sapnavau! Keliautojams paprastai reikia persikelti per netoli Moliobkos kaimo tekančią upę Silvą (Сылва), norint patraukti gilyn į zoną.
Nuotrauka: www.molebka.ru
Žvilgtelėjęs „iš aukščiau“, t.y. į stambesnį Permės regiono žemėlapį, staiga supratu, kad buvau juk genėtinai arti, pagal Rusijos mąstą, ir pats iš tiesų privažiavęs prie tos teritorijos. 1987-ųjų rudenį, kareiviško traukinio vagone, ilgoje kelionėje nuo Odesos link Uralo, gabenant priešlėktuvinę raketą remonto darbams. Mes, trys kareiviai ir karininkas, atidundėjome iki Gorkio, tuomet uždaro miesto, reik manyt, apsupto karinėmis gamyklomis ir bazėmis. Galiausiai pasiekėme Dzeržinską - pamenu jį lyg miestą-vaiduoklį, o dabar atsitiktinai užtikau karinį dokumentą, kad būtent ten kiek anksčiau net buvo siunčiamas TSRS Mokslų akademijos Kosminių tyrimų instituto inžinierius konsultacijai „dėl temos „Setka“ (Сетка - taip buvo vadinama NSO tyrimo programa, pridengta „atmosferos anomalijomis“, veikianti nuo 1978 m.). Taip pat dabar išviešinta nemažai liudijimų apie neatpažintų, daugiausiai rutulio formos raudonų objektų pasirodymus šalia Dzeržinsko karinių dalinių. Panašu, kad ne tik Permės apskritis, bet visas didžiulis regionas tuomet pasižymėjo padidintu anomaliniu aktyvumu. Nors negaliu pasigirt, kad kelionėje mačiau ką nors neįprasto, bet papildyčiau, kad vien gamtovaizdis, spygliuočių toliai ir keista dangaus pilkuma ten įsiskverbia giliai vidun, bylodama nesuprantamą ilgesį.
Bet, žinoma, niekas neprilygo užburtiems Moliobkos miškams. Nuo pat devinto dešimtmečio Permės fenomenas tapo „anomalinės zonos“ sinonimu, nors ji ne vienintelė tokia didžiojoje šalyje – vėliau „Permės anomalinių reiškinių komisija“ ištyrė, kad pagal aprašymus susidarytų daugiau kaip 100 tokių „zonų” visoje Rusijos teritorijoje.
Negali čia neprisimint Andrej Tarkovsky'io kino juostos „Stalkeris“ (Сталкер, 1979), kur, šiam kontekste būtų stulbinančiai avangardinė. Numanau, kad iš jos atėjo ir pats terminas „zona“, būtent ta didinga, mįslinga prasme (iki tol „zona“ reiškė kur kas negatyvesnę įkalinimo vietą). Andrej Tarkovsky, rašydamas scenarijų kartu su Broliais Strugackiais, apsakymo, įkvėpusio filmą, „Piknikas pakrašty“ autoriais, išplėtojo „zoną“ filosofine linkme, pilnai atverdamas mąstymo grožį rusiškos sibirietiškos gamtos vaizdais. Filmo pradžioje kalbama apie galimą „zonos“ kilmę, kad galbūt ten buvo nusileidęs ateivių erdvėlaivis, galbūt meteoritas, bet po to menamoje vietoje atsirado „kambarys“, kur išsipildo labiausiai išpuoselėti vidiniai troškimai. Nors viename interviu Andrej Tarkovsky prisipažino, kad „zona“ jam yra grynai metafora, savotiška herojaus Stalkerio išmonė, tačiau pranašiškas vizijų pasakojimas stebina lig šiolei. Net ir pats „stalkerio“ vaidmuo tapo realybe - kaip tik Permės „zonoje” šiais laikais taip save vadina kelionių iniciatorius, tyrinėtojas ir internetinės svetainės kūrėjas Valerij Jakimov. Būsimas stalkeris lankėsi tuose kraštuose nuo vaikystės, nes Moliobkoje gyveno jo senelė, ir dabar tyrinėtojas puoselėja šią unikalią gamtos dovaną bei vis dar neįmintą kosminę mįslę. Savo nuostatuose jis pasižadėjo kiek galįs padėti susidomėjusiems žmonėms nuvykti į „zoną“ (manoma, kad ji apima apie 70 kvadratinių kilometrų plotą), taip pat - lyg tiesiai iš filmo - jis pamini, kad „zonoje“ pildosi svajonės, bent jau ta prasme, kad ten būnant mąstymas darosi ypač skaidrus ir grynas, išryškėja bet kokių klausimų atsakymai ir iki tol nepatirtas supratimas, sustiprėja asmenybės gerosios savybės. Moliobkos anomalinė terpė visuotinai pripažįstama kaip neprilygstamos ramybės, vidinio sutelktumo vieta. Kartais apsilankiusieji ten patiria apsivalymą ir išgijimą, pradingsta fizinės ligos. Na, kartais, tiesa pasakius, įvyksta ir atvirkščiai. Kaip ten bebūtų, keliautojų, tyrinėtojų, pramogautojų ar užsienio turistų būriai nenustoja judėt link Permės ir po šiai dienai. Dabar į ten atvykstama ir kaip į „jėgos vietą“, galbūt pasitelkus žinias iš Carlos Castaneda'os knygų ar nuodugniai susipažinus su šamanistiniais mokymais. Tai puikiai dera šiuo atveju, nepriklausomai nuo „vietos“ kilmės. Šamanui lyg ir neįprasta analizuoti, jis labiau priima pasaulį tokį, koks yra, nevertindamas ir ne tiek tyrinėdamas, kiek bandydamas mokytis iš suteiktų pažinimo dovanų.
Jei ne senųjų laikų šamanai, tai bene pirmasis Permės „zoną“ atrado geologas Emil Bačiūrin, 1984 m. spalio mėnesį, sakoma, visai atsitiktinai. Tačiau įspūdingai - jis išvydo, kaip toli iš miško pakilo švytintis sferos pavidalo objektas, švelnaus violetinio atspalvio. Šunys užkaukė, lyg per apylinkę šuoliuotų būrys meškų. Emil Bačiūrin nedelsdamas patraukė link tos vietos, kur buvo nusileidęs objektas. Galulaukyje jis atrado savotišką „įspaudą” – 62 metrų diametro ištirpusio sniego skritulį. Paėmus žemės bei augmenijos mėginius išaiškėjo, kad retųjų elementų kiekis juose viršijo normą tris kartus.
Emil Bačiūrin nuo to laiko tapo vienu žymiausiu Rusijos ufologų, bet ir vienu kukliausių. Nors ir turėjo privatų namelį Moliobkos kaime, Emil vaikštinėjo apsirėdęs nušiurusiais drabužiais ir rūkė pigias cigaretes „Primą“.
Tačiau jis buvo ne tik vienas labiausiai pažengusių Permės zonos žinovų, bet dar ir kontaktuotojas. Palaipsniui Emil Bačiūrin tapo savotišku tarpininku, kosminiu šamanu. O taip pat, sakėsi, galėtų apsiginti mokslinę disertaciją ufologijos tema, jei mokslo pasaulis būtų progresyvesnis.
(Emil Bačiūrin žuvo 2009 m. tragiškomis ir pakankamai neaiškiomis aplinkybėmis, kilus gaisrui jo paties namelyje, ten pat Permės zonoje).
Bet ir pati pasaulinė ufologų bendruomenė, tų kurie vis laukia ir tiki neva rezultatų nesulaukiančia SETI programa, dauguma yra pakankamai konservatyvi bei nepripažįstanti besąlygiškų nežemiško pasaulio liudijimų. Galbūt Rusijos tyrinėtojams labiau būdingas dvasinis polėkis, tikėjimo ir empirinio proto sugretinimas, ne veltui ir visa dabartinė Rusija išlieka šalimi, kur bene šilčiausiai ir operatyviausiai reaguojama į žinias apie mįslingus kosminius ar kitus anomalinius reiškinius.
Net žvilgtelėjus atgalios, į tuos senuosius straipsnius apie Permės zoną, nustembi, kokie drąsūs, nuoširdūs ir įprasminti yra dalyvių pasakojimai. Apie kontaktą su nežemiškąja sąmone, ar linksmiau vadinamais „sąmonės broliais“, kalbama paprastai ir užtikrintai - ir tai tarybinio auklėjimo žurnalistų lūpomis, kurie laiko save neturėjusiais nieko bendro su religija. Patyrimai, „zonos“ siurprizai bei pažinimo dovanos juos keičia ir vysto tiesiog pasakojimo eigoje. Minėti 1990-ųjų straipsniai „Vakarinėse naujienose“ kalba drąsiau ir tiesiau nei viskas, ką rašė, sakykim, daugelis vėlesnių ufologinių knygų, išleistų lietuvių kalba, na tokių yra iš tiesų labai nedaug.
Permės anomalinę zoną sunku aprėpti. Nemažai vietų, į kurias kelią žino tik patyrę stalkeriai, gavo savo liaudiškus pavadinimus ir taip susidarė ištisas mitologinis žemėlapis, nupieštas panašiai į Mikės Pūkuotuko gyvenvietę. Ten pūpso „Minotauro namelis“, „Mukortovo stovykla“, „Piramidės“. Atokiau lankytojų laukia „Siaubų slėnis“, „Neigiamų energijų terasa“, „Stulpai“, galima atrasti „Astralinę Pievelę“, o visos teritorijos centre puikuojasi „Kosmodromas“ - vieta, kur iki šiol išlikus didžiausia tikimybė išvysti šmėkštelėjantį ateivių nežemišką objektą.
Štai kuomet nejučia trumpam prisimenu savo paauglystės vizijas apie kosmodromą, lyg kažkur anapus tvoros, lyg prieangį į svajonių šalį, kai bręsdamas nutariau, kad tai tik mitas. Bręskim iš naujo.
Iš knygos Universali paauglystė: įvadas į kosminį amžių (Ateitis, 2016)
Straipsnių su Ufologija.lt pasidalino autorius Lukas Devita