(Straipsnis paimtas iš Luko Devitos knygos "Universali paauglystė: įvadas į kosminį amžių")

Ufologija kaip tyrimų sritis susiformavo vis gausėjant pranešimams apie NSO bei
kitus kosminius anomalinius reiškinius, kuriuos ufologai ėmė kaupti, klasifikuoti ir
tirti. Ar tai būtų liudininkų parodymai, fotografijos ar vis gausėjanti video
dokumentacija.

 Anomalinių (ar paranormalių) reiškinių tyrimo centrai nuo senų laikų egzistavo
daugelyje šalių kaip vidaus saugumo tarnybų ar krašto apsaugos departamentai,
įslaptinti, ar bent jau jų veikla nebuvo viešinama. Tai galima būtų vadinti
vyriausybiniais ir kariniais NSO tyrimais.

Ufologai savo ruožtu būrėsi į draugijas, steigė centrus, forumus ir veikė
nepriklausomai nuo jokių valstybinių organizacijų.

Tiesioginės informacijos apie NSO pasirodymus kaupimas ir tyrinėjimas
ilgą laiką išliko svarbiausia ufologijos „darbinė sritis“, bet šiandien tai
pilnai jos veiklos neapibrėžtų.

Kita vertus, galime išskirti atskiras ufologijos kryptis, kurių atstovų pasaulėžiūra
ganėtinai skiriasi. Savotiškos ufologijos srovės ar netgi stovyklos galbūt labiausiai
nesutampa požiūriu į nežemiškų civilizacijų problemą.

Galima teigti, kad pradiniame etape ufologija buvo labiau faktografinė, ufologų
iniciatyvinės grupės kaupė medžiagą apie tai, kas vyksta einamuoju laikmečiu,
analizuodavo duomenis. Lyginant su oficialia moksline terpe, kur dažniausiai tik
siauros specializacijos atstovai labai uždaram kontekste tiria vieną sritį, pažangu
buvo tai, kad ufologinio pobūdžio tyrimams į vieną bendruomenę palaipsniui
apsijungė įvairių sričių specialistai, kas įgalino vieną ir tą patį reiškinį ir studijuoti
įvairiapusiškai. Ufologinėje veikloje negiminingos disciplinos galėjo būt laisvai
derinamos, nes niekas neturėjo išankstinio modelio, kokiu būdu anomaliniai
reiškiniai yra tyrinėjami. Profesionalūs fizikai, astronomai, psichologai, biologai ir
geologai, medikai, istorikai, žurnalistai, filologai bei religijotyrininkai ar orientalistai
šioje sunkiai apibrėžiamoje srityje ėmė bendradarbiauti arba dalintis patirtimi,
pasiekdami netikėtai įspūdingų rezultatų, visai naujo lygio įžvalgų.

Galbūt visa tai paskatino nevaržomą ufologijos vystymąsį ir jos kryptys
tapo ne tik įvairios, bet kartais ir nesutariančios viena su kita, ir daugiausia
būtent požiūriu į nežemiškų civilizacijų egzistavimą.

Ankstyvoji ufologija laikėsi nuomonės, kad nežemiškų civilizacijų egzistavimas
yra tik tikimybė, o jei egzistuoja NSO bei anomaliniai reiškiniai, kurių šiandien dar
negalime racionaliai paaiškinti, tai ateityje išaiškės, kad tai, sakykim, iki šiol

nežinomi gamtos reiškiniai. Galima vadinti, kad tai būtų konservatyviausios
ufologų frakcijos požiūris, tačiau ir jie nestokoja entuziazmo savo darbe (iš dalies
čia galima priskirti tokią žymią iniciatyvą kaip „SETI“)

Naujesnė ufologijos tėkmė apibrėžtų taip: turint minty visatos dydį, planetų
gausą, įskaitant net ir didžiulį kiekį Žemės tipo planetų, atrastų ar hipotetiškų, taip
pat turint minty galimą gyvybės formų įvairovę - manyti, kad esame vieninteliai
kosmoso gyventojai būtų naivu ir netgi nemoksliška. Todėl, pažengę ufologai
apsistojo ties hipoteze, kad tokia nežemiškoji gyvybės forma yra, tik nepažįstama
ir mums greičiausiai svetima - čia gerai dera angliškasis alien, talpinantis abi
minėtas prasmes.

Nors santūrumas išliko, naujojo požiūrio šalininkai teigė, kad jei yra, sakykim,
tarp gausybės pastebėtų NSO keli yra tikrai nepaaiškinami jokiais žemiškais
parametrais - nieko kito nelieka, kaip pripažinti juos galimais nežemiškų
civilizacijų erdvėlaiviais. Jei tokios civilizacijos pranoko mūsų įsivaizduojamą
evoliuciją ir išrado būdą bei technologijas keliauti visatoje pasakiškais atstumais,
galbūt kai kurie, sunkiausiai paaiškinami NSO atvejai - tai netoliese
praskrendantys tolimųjų civilizacijų kosminiai laivai.

O dar radikalesnė ufologijos kryptis teigtų, kad ne tik akivaizdu, kad nežemiškos
būtybės bei jų civilizacijos yra, ne tik jų atstovai lankosi Žemės orbitoje, bet jų
erdvėlaiviai, ar bent jau mažieji „žvalgybiniai kosminiai laiveliai“ nusileidžia mūsų
planetoje.

Na, ir pasiekus labiau ekstremalią, galima sakyt, avangardinę ufologijos kryptį,
mes pažintume požiūrį, kad ne tik ateiviai egzistuoja, atskrenda iš kitų pasaulių ar
dimensijų, lankosi Žemėje, be to, ne tik dabar, bet ir senovėje (kas atveria
papildomą studijų temą), bet nusileidę jie kontaktavo su žmonėmis (visais laikais)
tiesiogine ar visiškai netiesiogine, telepatine ar kartais sunkiai apčiuopiama
forma. Ši ufologijos kryptis, gavusi pavadinimą egzopolitika, taip pat tvirtina, kad
nežemiškų civilizacijų atstovai buvo susitikę ir su kai kurių didžiųjų valstybių
vadovais, pasaulinės valdžios bei religijų atstovais. Ir, žinoma, šie kontaktai buvo
nuslėpti. Nes buvo sudaryti savotiški sandėriai, su viena ar keliomis ateivių rasių,
galbūt kitoms nebūtinai ir žinant ar bent jau nepritariant, nes tipiškas sandėris,
koks dažniausiai minimas, būtų pakankamai šališkas, sudarytas tarp
militaristinės grupuotės ar šešėlinės pasaulio vadovybės ir gan savanaudiškai
nusiteikusių ateivių rasės atstovų. Pagal jį žemiečiai ir, deja tik maža dalis,
minėta elitinė grupuotė gauna pažangias technologijas mainais į leidimą
ateiviams grobstyti žmones ar net panaudoti žmonių regeneracinę medžiagą
kuriant savotišką hibridinę rasę.

Apie galimą ateivių rasių įvairovę kalbėsime išsamiau. Beje, dažnai vyrauja
stereotipas, kad yra tik dvi rūšys - mes, žemiečiai, ir ... ateiviai, neretai mažųjų
„pilkųjų“ žmogeliukų pavidalu. Tačiau kaip ir gimtojoje Žemėje mes regime didžiulę rasinę įvairovę, - taip ir Visatoje. Gyvybės formų įvairovė yra tiesiog
begalinė, kaip ir mūsų žemiškoje aplinkoje užtinkame gyvybę ten, kur joks
mokslininkas tikėtis negali. Vien pasitinkant prielaidą, kad be žemiečių yra ir kita,
gyvybės forma, vertėtų iš karto pasitikslinti, kad yra ne viena, o daugybė tokių
gyvybės rūšių.

Pozityvesnis požiūris, atstovaujamas daugelio ufologų ar egzopolitikos atstovų,
ateivių-žemiečių slapto sandėrio scenarijų piešia šviesesnėmis spalvomis
teigdami, kad vyksta savotiškas žemiečių testavimas, atranka ir žmonijos
sąmonės atgaivinimas bei pakylėjimas, parengiant žmones naujam evoliucijos
etapui. Jei tame ir panaudojama genetinė inžinerija, tai ji galiausiai skirta tam
pačiam pozityviam tikslui.

Kažkuria prasme minėtos ufologijos kryptys išsiskyrė „linijinėje istorijoje“ -
vystymosi eigoje, tačiau taip pat tikslu būtų sakyti, kad tiek labai konservatyvių,
tiek „ekstremalių“ ufologų bei sąmokslo teorijų šalininkų pasaulėžiūros gyvuoja
vienu metu ir šiandien neišvengiamai sąveikaudamos viena su kita.

Peržvelgiant labiausiai avangardinės ufologijos teiginius, akivaizdu, kad tai
toli gražu ne tik dangaus objektų stebėjimo klausimas, bet ir egzistencinės
filosofinės problemos. Ufologija nė iš tolo neturėtų atrodyti uždara sritis,
kokią ją atspindi primityvus visuomeninis nusiteikimas.

Tačiau ufologinės paieškos prasiveržė į socio-politinę sferą, būtent išsiaiškinus
galimas nežemiškų civilizacijų sąsajas su valstybių valdžia ar aukšto rango
karinėmis institucijomis. Iš tiesų, juk militaristiniai sluoksniai dalyvavo NSO bei
nežemiškų civilizacijų egzistavimo studijose nuo pat pradžių.

Plačiau apžvelgus išryškėtų daug platesnis ir bendresnis ufologinių problemų
ratas, kur pradžioje lyg visiškai nesusieti klausimai ilgainiui tapo priklausomi
tarpusavyje. Sakykim, NSO stebėjimo, fiksavimo veikla visada siejasi su
valstybių krašto apsauga, aukščiausiais pasaulio valdžios sluoksniais, o taip pat
su technologijų vystymusi.

Taip pat ir įslaptinimo fenomenas, kurį galima išvysti visai šviežiai socialinės
psichologijos kontekste.
Jei, sakykim, į Žemę nukristų ir sudužtų nežemiškos kilmės erdvėlaivis, ar tai
būtų nuslėpta? Jei tai 1947 m.? Be abejonės. Ar būtų jis tyrinėjamas ir pažangią
technologiją būtų bandoma suprasti bei atkurti? Greičiausiai, kad taip, nepanašu,
kad laivo dalys nueitų į metalo laužą. Todėl bent jau hipotetiškai priimti tokią
įvykių seką būtų teisinga, ir gal būt tai vienintelė tiksli versija. Ji tiktų minėtam
Rosvelo įvykiui, bet daugeliui ir kitų „rosveliško“ tipo istorijų. Tikriausiai puikiai
tiktų tiek praeičiai, tiek ir šiems laikams.

Tačiau, pakilę nuo politinių realijų, suvoktume, kad vis dėlto pačios
rimčiausios iš ufologijos iškeltų problemų atitinka daugelio pasaulinių
dvasinių mokymų ieškojimus, atsakymo čia neįmanoma būtų gauti toje pat
žemoje fizinėje terpėje, iš kur mes, užrietę galvas, stebime dangų. Visas
ufologijos vyksmas todėl ir nėra tipiška mokslinė sfera, bet iššūkis
pasistiebt ir atverti plačiau suvokimo duris, pakylėti aukštyn.

Visuomet verta kvestionuoti savo tikrovės suvokimo ribas. Kasdieniniame
gyvenime mums nesunku būtų plaukti pasroviui, kur plukdo „geroji visuomeninė
valia“ ir galbūt tai mūsų žmogiškoji dalia, kad net išnirę iš „matricos“, mes viena
koja turime likti šiame pasaulyje. Iš tiesų, stiebdamiesi aukštyn mes turime jausti
prasmingą pagrindą po kojomis, bet tada jis bus tvirtas, kai jį atrasime patys.

Tuo tarpu mums nenustos teigti, kad esme vieninteliai visatoje. Tačiau netobuli,
sudaryti iš greit iširstančių fizinių dalelių, o aukščiau mūsų atmosferos nieko gyvo
nėra - tik šaltas kosmosas.

Toks požiūris įsitvirtinęs technokratinėje visuomenėje, paryškintas vadinamu
išsivadavimu iš prietarų ir pabrėžiamas materialistiniu mąstymu bei didžiuliu
pasipūtimu. Kaip įprasta, šios, išsivysčiusiomis vadinamos civilizacijos, įnoringai
stoja prieš gamtą, daugiausiai vartoja bei eikvoja Žemės resursus.

Senesnių epochų ar ilgus amžius gyvuojančių etninių grupių perspektyvoje
izoliuotos būties požiūris nenatūralus ir net nebūdingas žmogui. Daug artimesnis
pirminiam žmogui yra visuotinumo pojūtis, vienovė su viskuo aplinkui, atsakingas
santykis su gamtos pasauliu ir suvokimas, kad gyvybė yra visame kame ir Visata
yra gyva.

Šiuolaikinė visuomenė nepaliaujamai ieško įrodymų, bet lyg ir niekuo
nebetiki. Tačiau šiandien mes būtume priversti gerokai susimąstyt, kas
netgi būtų pilnu ir neabejotinu kad ir tos pat nežemiškos civilizacijos
egzistavimo įrodymu. Šiais laikais, kai bet kokią vaizdinę medžiagą galima
sukurti video studijoje ar net sėdint prie personalinio kompiuterio. Ar
autoritetingas pareiškimas, išplaukęs iš valstybinės, mokslo ar religinės
bendruomenės ir būtų tikriausias patvirtinimas? Dabar, kai bet kurioje
šalyje visuomenės pasitikėjimas aukščiausio rango valdžia,
korumpuotomis institucijomis rieda žemyn.

Neretai sakoma, įrodymas bus „kai pats pamatysiu“, bet vargu ar ir to
užtenks, nes savo pojūčiais mes tuo labiau išmokyti abejoti. Žmonių, kurie
matė, netgi susitiko ar skraidė kartu su nežemiškų civilizacijų atstovais yra
daugybė, ir laikas parodė, kad nei patys svariausi ir įdomiausi atvejai vis
vien netapo efektyviu įrodymu platesnei visuomenei.

Turint minty esamą, karų išvagotą mūsų pasaulį, galbūt oficialus Jungtinių Tautų
Organizacijos plenumo pareiškimas būtų įtikinamiausiu daugeliui planetos
gyventojų, bent jau sulauktų gausiausio dėmesio.

Tikriausiai kiekvienam maga savaip pamąstyti, kas gi būtų tuo tikru nežemiškų
civilizacijų egzistavimo įrodymu.

Jei kalbėtume apie vaizdinius įrodymus, ufologų santykyje su visuomene ar net
tarpusavyje iškyla viena ir ta pati problema, puikiai apibūdinta nepamainomo
radijo laidų vedėjo Art Bell'o - jei užfiksuoto NSO pasirodymo vaizdas išplaukęs,
ten mirguliuoja vos įžvelgiamas šviesos taškelis, ar fotografijoje tik dėmelė -
reakcija visuomet ta pati: ne, tai tik techninis defektas, gal vandens lašas ant
objektyvo, nėra nė kalbos apie tikrą faktą. Jei vietoj to parodoma puiki, ryški
nežemiško objekto fotografija dienos šviesoje ar danguje judantis objektas
išdarinėja „neįmanomus manevrus“ - o ne, šito negali būt, tai per daug ryšku, tai
aiškiai padirbta, kitaip neįmanoma, nežemiški dalykai taip neturi matytis.
Atitinkami vaizdai tiesiog nepriimtini, atmetami vadovaujantis išankstiniu
nusiteikimu. Ir netgi ufologų grupuotės, kaip minėta, nesutaria iki šiol dėl keleto
vadinamų klasikinių atvejų kaip tik dėl to, kad pateikti įrodymai ne tai kad
nepakankamai efektyvūs, o per daug geri, per daug įspūdingi, pribloškiantys,
kaip, pavyzdžiui, minėtas Billy Meier'io atvejis. Jei jis būtų pripažintas tikru, be
abejonės, tai išvirstų kultūriniu šoku, tikra revoliucija, kurią mūsų kasdieninei
sąmonei nebūtų lengva įsileisti vidun lyg eilinę nuobodžią pamoką mokykloje.

Rodos, niekada nebuvo lengva derinti racionalaus mąstymo ir mistinio pažinimo,
tame gal labiausiai gelbėja savotiškas natūralus žinių pulsavimas, pažinimas ir
naujų sampratų priėmimas lyg porcijomis, pagal gyvenimo eigos numatytas
sąlygas. Gal tai dieviškas balansas, o gal tokia mūsų žmogiškoji lemtis, kad
viena koja mes liksime labiau žemiškame gyvenime, kai tuo pat metu antrą koją
jau tuoj kelsim į atvirą kosmosą. Ir tai ne tik ufologijos, bet įvairiausių dvasinių
praktikų atveju, kai mokinys atbunda, tačiau nesijaučia tobulas ir lieka priverstas
derinti tarpusavyje dvi skirtingas, pavadinkim, sąmonės dalis.

Nežemiškų civilizacijų egzistavimo deklaracija apverstų pasaulį aukštyn kojom.
Išviešinimo aktas permainytų žmoniją savaime, nieko papildomai
nepropaguojant, apnuogintų ir nuvainikuotų visų socialinių institucijų svarbą. Tie,
kas valdo ne tik gamybos priemones, bet ir pačią nuostatą, ką, kaip ir dėl ko
reikia gaminti – prarastų galią. Galbūt mes jau visai priartėjome prie šios tiesos
atsivėrimo.

Tačiau šios transformacijos mastą kaip tik supranta ir visos didžiosios pasaulio
valdžios bei slaptosios tarnybos, kurios tebelaiko po užraktu tiesas apie
nežemiškų civilizacijų egzistavimą. Pasaulio valdžios elitas greičiausiai žino ir
apie kitą tikrovę, apie įvairiuose matavimuose gyvenančias būtybes, ir galbūt
bazėse laikomus erdvėlaivius ir jau išanalizuotas bei atkurtas technologijas,
siauram ratui skirtus super-pažangius išradimus, kurie galėtų akimirksniu permainyti visos žmonijos varganą būtį ir išspręsti aštriausias ekologines
problemas.

Idėja ar net tikimybė to, kad stebint daugelį užfiksuotų NSO mes galbūt
regime visai ne ateivių erdvėlaivį, bet žemiečių, militaristų įslaptintą
skraidymo įrangą, kuo toliau, technikai besivystant, vis labiau tampa
pagrįsta. Oficialiai, suprantama, tokie „skraiduoliai“ neegzistuoja, bet iš
tiesų jie atstovauja slaptų karinių grupuočių ištobulintą techniką, kuri jau
įtvirtinta masinėje gamyboje. O mes, dūmindami primityvius apšildymo
kaminus ir automobilius, pasiliekame energijos mokesčių bei
nesibaigiančių karų įkaitais.

Slaptų pažangių technologijų hipotezė savo ištakomis galėtų sietis su Vokietijos
Trečiojo Reicho moksliniais projektais, kurie mūsų laikus pasiekė dokumentų
pavidalu. Oficialiai nepripažintuose, tačiau detaliuose techniniuose brėžiniuose ir
negausiai išlikusiose nuotraukose užfiksuoti skraidančių lėkščių prototipai, savo
išvaizda labai primenantys NSO, stebėtus visame pasaulyje iš kart po antrojo
pasaulinio karo.

Trikampio formos NSO, pasirodantys netikėčiausiose vietose (net ir Lietuvoje),
pasak daugelio ufologų, liudytų jau šiandieninę įslaptintą technologiją.
Dažniausiai tokie objektai buvo stebėti tamsiame danguje kaip trys susietos
šviesos (kartais ir ketvirta šviesa per trikampio vidurį), o taip pat ir dienos metu,
kaip trikampio formos „lėktuvai“, skraidantys be garso, netikėtai žemai arba
aukštai, išvystantys nenusakomą greitį. Šviesos būna išdėstytos taisyklingai ir
judėjime išlieka tarpusavyje susietos, kas leidžia neabejoti, kad tai - vieninga
konstrukcija.

Kai kurie šaltiniai teigia, kad tai JAV krašto apsauga atsakinga už šį „gaminį” -
antigravitaciniu varikliu apdovanotą lėktuvą „Astra” TR-3B, kitaip dar vadinamą
skraidančia platforma.

Kai kuriais atvejais liudininkai pasakoja, kad juodas „trikampio“ kontūras yra lyg
peršviečiamas ir pro jį matosi žvaigždėtas dangus, ar tai yra lyg savotiškas
komufliažas. Šviesos, primenančios tipišką lėktuvų įrangą, gal papildomai galėtų
apeliuoti į žemišką tokio NSO kilmės versiją, nes tai logiškai atitinka mūsų
techninius sprendimus pagal poreikį, o vargu ar būtinai tokie prožektoriai būtų
reikalingi ateivių iš kitų visatų kosminiams laivams.

Tačiau kai kurių minėto tipo objektų dydis buvo tikrai „nežemiškas”, kaip tvirtina
daugybė šokiruotų liudininkų Fenikso (Phoenix) mieste, Arizonoje, bene
žymiausio istorijoje masinio NSO pasirodymo metu 1997 m.

 
   Ufologija.lt  talpina ištraukas iš Luko Devitos knygos „UNIVERSALI PAAUGLYSTĖ: įvadas į kosminį amžių“. Kas nenori laukti ištraukų, o perskaityti visą knygą, galite ją įsigyti čia: