Žodis „telepatija“ visiems gerai žinomas, nors dauguma jį asocijuoja su moksline fantastika ar ezoterika ir nelaiko jos realiai egzistuojančiu reiškiniu. Šį žodį į vartojimą 1882 m. įvedė vienas iš draugijos „Society for Psychic Research“ įkūrėjų F. Myers; anksčiau šis hipotetinis reiškinys buvo vadinamas „minčių perdavimu“.
Telepatija yra gebėjimas bendrauti mintimis, kuris rodo aukštesnį gyvūno arba dvasinės būtybės išsivystymo laipsnį, todėl natūraliai buvo pradėtas naudoti ufologijos kontekste kalbant apie ateivių gebėjimus. Ateivis įsivaizduojamas kaip labiau dvasiškai ir technologiškai pažengęs, ir į pažangių sugebėjimų sąrašą įprasta įrašyti telepatiją. Ši idėja pirmiausiai atsirado fantastinėje literatūroje, o paskui perėjo į ufologiją, kuri tvirtina užsiimanti realių kontaktų tyrimu.
Pabandykime pažiūrėti į šį reiškinį iš arčiau ir įvertinti telepatinio kontakto su ateiviais galimybes.
Pirmiausiai reikia atkreipti dėmesį, kad telepatija yra kalbėjimo arba bendravimo sistema, tik turinti kitokį pagrindą negu įprastinė kalba. Todėl telepatijai būtini kalboje naudojami organai: „telepatinė burna“, siunčianti informaciją ir „telepatinė ausis“, ją priimanti. Bet tai turi vykti ne akustiniu, o kitokiu principu: elektromagnetiniu arba naudojant kitokią nežinomą energiją.
Elementariame lygmenyje ateivis neturėtų skirtis nuo žmogaus, jis turėtų būti sudarytas iš ląstelių, audinių ir organų, sujungtų į sistemas organizme. Audiniai paskirstyti į funkcijas – nuo apsauginės, medžiagų apykaitos iki informacijos apdorojimą vykdančių audinių, tokių kaip smegenys. Audiniai gali būti specialiai suformuoti keitimuisi informacija ir nesuformuoti. Pavyzdžiui, smegenų audinys tiesiogiai minčių perdavimui kaip telepatinė burna nėra suformuotas, nors informacinis procesas jame vyksta ir į išorę skleidžia energiją. Galima įsivaizduoti, kad ateiviai turi telepatinę ausį, kuri gali skenuoti informacinį procesą, net jeigu jis nepritaikytas informacijos perdavimui.
Tai įmanoma padaryti technologiškai, pavyzdžiui, naudojant magnetinio rezonanso tomografiją, kuri parodo audinio viduje vykstantį energetinį-informacinį procesą, kurį, žinant smegenų žemėlapį, galima asocijuoti su sąmonės turiniu. Tai yra technologinė „telepatinė ausis“, kuri yra sukurta ir įmanoma. Galima įsivaizduoti biologines rūšis, kurios turi natūralų, biologinį į organizmą integruotą tomografą ir savo jutimuose mato kitų organizmų elektrinį neuronų aktyvumą.
Kita telepatinio ryšio pusė yra informacijos perdavimas į nesuformuotą informaciją priimti audinį, arba kitaip sakant – „telepatinė burna“ veikianti be „telepatinės ausies“. Tokia galimybė technologiškai yra įrodyta – norint sukelti funkciją, reikia sužadinti neuronų grupės depoliarizaciją. Tai gali atrodyti labai sunku, bet turint omenyje, kad neurono dydis yra 4/1000 milimetro, tai neturėtų atrodyti neįmanoma ir tai daroma su implantais bei elektrodais. Klausimas – ar ateiviai gali turėti tokią biologinę trigerinimo sistemą, su kuria galėtų veikti į imtuvą nesuformuotą smegenų audinį.
Natūraliame organizme tokios galimybės žmogui skamba iš tiesų neįtikėtinos. Tačiau jos nėra tokios neįtikėtinos technologiškai, nes visai įmanoma technologinėmis priemonėmis nesuformuotą į funkciją audinį paversti technologine „telepatine burna“ ir technologine „telepatine ausimi“. Ateivius įsivaizduojame kaip labai technologiškai pažengusius, todėl didelė tikimybė, kad jų telepatija yra technologinė.
Tačiau kontaktuose su žmonėmis tos galimybės turėtų būti pritaikytos prie žmogaus smegenų, vadinasi žmogus šiam tikslui ateivių turėtų būti visapusiškai ištyrinėtas. Kad biologinė telepatija tarp žmonių ir ateivių būtų suderinama – tikimybė labai maža. Jeigu toks telepatijos gebėjimą turintis ateivis ir bandytų perduoti kokį nors signalą, žmogus neturėtų telepatinės ausies ir nemokėtų telepatinės kalbos naudojamos ateivių, todėl susišnekėjimo tikimybė būtų nulinė.
Taigi konstatavus sėkmingą telepatinio kontakto atvejį, reikia neatmesti galimybės, kad tai kontaktas su žmonių organizacijomis, kurios naudoja slaptas pažangias technologijas, bet priedangai apsimetinėja ateiviais. Tokia galimybė įmanoma atmetus psichinio sutrikimo atvejus.
Atsisakant tirti telepatinius kontaktus, būtų neištiriamas didelis kontaktų su ateiviais skaičius. Deja jų ufologai nemėgsta todėl, kad beveik nėra objektyvių priemonių juos tirti. Tai būtų įmanoma vieninteliu atveju, jeigu ateiviai atsiskleistų perdavinėdami realią, unikalią informaciją.
O tai - mažai tikėtina...
Straipsnio autorius - Klajūnas