Kas yra ateivis – suprantame visi. Tai kitos planetos biosferoje išsivystęs arba sukurtas organizmas. Pagrindinė problema ufologijoje - nežemiškų protingų gyvybės formų lankymasis žemėje. Rimtai gilindamiesi į šią problemą, turime suprasti skirtingų planetų biosferos organizmų sąveikos dėsningumus. Tai supratę nesunkiai matysime, kad kontaktas – ne toks paprastas dalykas.
Turime žinoti visą kiekvienos biosferos organizmų gylį, nuo mikroorganizmų iki stambių gyvūnų. Apačioje yra virusai ir bakterijos, mikroskopiniai gyvūnai, aukščiau - maži organizmai, vidutinio dydžio ir viršuje stambūs gyvūnai. Taip pat negalime užmiršti, kad visi stambūs gyvūnai savo viduje turi mikroorganizmų kolonijas - nuo virusų ir bakterijų iki parazitų.
Stambus gyvūnas, perkeltas į svetimos planetos biosferą, atsineša visas mikroorganizmų kolonijas ir jais užkrečia naują biosferą. Taip pat ir atvirkščiai – pats yra užkrečiamas. Visa problema ta, kad tokia sąveika yra mažai prognozuojama ir užkratas gali būti mirtinai pavojingas tiek invaziniam organizmui, tiek pačiai ekosistemai, į kurią jis patenka. Taip yra todėl, kad dėl ankstesnių kontaktų stokos abi pusės neturi imuniteto, reikalingo apsiginti nuo užkrato, ir tai gali baigtis mirtimi. Vadinasi, tokios akistatos atveju nesuderinami organizmai vieni kitus išnaikina, o suderinami arba išvystę atsparumą – išlieka.
Tai reiškia, kad bet koks svetimos biosferos organizmas Žemei ir jam pačiam – labai pavojingas ir sąveika įmanoma tik griežto karantino sąlygomis. Visi kas ufologijoje vaizduoja, kad ateiviai taip paprastai atskrenda ir be problemų sau ir kitiems gyvūnams vaikšto žemėje, negali sakyti tiesos, nes tai įmanoma tik pilnai suderinus invazinį organizmą ir vietinę biosferą.
Toks suderinimas galimas stichinis, nekontroliuojamas, masinio išmirimo dėl infekcijų principu ir galimas dirbtinis, sukuriant žemės gyventojams ir ateiviams reikalingas vakcinas. Laisvu režimu ateivis žemėje dirbti gali tik tuo atveju, jeigu jis natūralizuotas, tai yra, paskiepytas nuo visų pavojingų infekcijų, o taip pat visa žmonija, ar bent tie žmonės, su kuriais ateivis tiesiogiai kontaktuoja. Kitaip sakant, galimas pilnas karantinas, ribotas karantinas ir visiškai laisvas režimas.
Žmonijos skiepijimo programos gali būti susijusios ir su tokia ufologine priežastimi – paruošti žmoniją ateivių priėmimui į visuomenę gyventi laisvu režimu. Taip paprastai skirtingų planetų biosferų organizmai nesimaišo ir abi biosferos turi būti ištirtos visu gyliu, nuo mikroorganizmų iki stambių organizmų, išsiaiškinant, kaip jie sąveikauja, ir ar vieni kitiems nėra pavojingi. Jeigu yra pavojingi – atsparumas turi būti sukurtas dirbtinai, skiepų ir kitų priemonių pagalba.
Tie ateiviai, kurie su žeme kontaktuoja seniai, šias problemas gali būti išsprendę ir būti pilnai natūralizavęsi. Dėl šios priežasties jie ir yra žemės tipo ateiviai, specializuoti ir modifikuoti dirbti čia. Priešingu atveju, pereinamajame laikotarpyje privalomas griežto karantino režimas, apsaugantis nuo abipusio užkrėtimo.
Visi žmonės teigiantys, kad buvo pagrobti ateivių ir nuskraidinti į kitas planetas, savo prisiminimuose turėtų turėti karantino, vakcinavimo procedūrų atsiminimus, nes skirtingos ateivių rūšys, be specialių skiepų kokteilių sąveikauti vargu ar galėtų. Tikrai mažai tikėtina, kad visos kosminių civilizacijų gyvybės rūšys iš planetos į planetą skraido laisvu režimu, be jokių karantino procedūrų. Todėl tai gali būti vienas iš kriterijų vertinant, ar "pagrobtasis" pasakoja realistišką istoriją.
Ezoterinėje ufologijoje ši problematika beveik neliečiama, o tai – pagrindinė problema pirmo taikaus kontakto atveju. Todėl mokslinėje ufologijoje į tai privalo būti atsižvelgiama. Vis dėlto, jeigu esame sena pokontaktinė planeta, šis klausimas iš abiejų pusių gali būti jau išspręstas ir ateiviai tarp mūsų gali vaikščioti laisvo režimo sąlygomis, kaip natūralizuota invazinė rūšis.
Straipsnio autorius - Klajūnas