Dar kartą pradedu šitą temą. Meškos ausyje man pamaišė „garsus žmogus“ su savo įdėtais falsh video ir taip toliau. Gal čia išeis išvystyti diskusiją.
Labai daug skaičiau fantastikos apie keliones laiku, taip pat ne mažai mačiau filmų. Trumpai mano nuomonė yra tokia :
Neįmanoma nukeliauti atgal į praeitį su fizinių kūnu. Viena iš priežąščių, ten kur esam dabar po sekundės mūsų jau nebus
Jai mėginsim nukeliaut atgal su fiziniu kūnu nors sekunde atgal, mes atsidursime atvirame kosmose.
Apie keliones laiku yra labai daug teorijų . Sunku jas visas žinot ir dar labiau išvardint.
Bet yra tokia teorija, kad praeitis , dabartis ir ateitis egzistuoja tuo pačių metu. Sunku suvokt.
Todėl noriu padiskutuoti apie vieną teoriją kuri žavi mane . Tai iš filmų 1,2,3 Drugio efektas
Kartais bandau įsivaizduot, kaip galima būtu persikelt keliais metais atgal. Gal su kokių nors prietaisų pagalba, gal vien tik proto pagalba. Nežinau, kaip kitiems, bet man muzika padeda prisiminti tai , ką jau esu pamiršęs. Kartais net kvapai primena kažką kas buvo. O būna, kad prisimenu kvapus ir atgyja prisiminimai. Kaip buvau daug jaunesnis, prisiskaičiau apie estralinio kūno atsiskyrimą nuo fizinio ir mėginau tai padaryt, tik paskutinę akimirką išsigandau. Tai manau turėtu būt kažkiek panašu.
Turiu draugą, jau seniai jo nemačiau, nežinau kur dingo. Jis vyresnis už mane. Pasakojo, kaip jo studentavimo laikais Taline, vienas jo bendrakursis kažkokių prietaisų pagalba įeidavo į tranzą ir „atsibudęs“ pasakodavo apie senovę. Kaip man sakė, gana tiksliai su smulkmenomis ir panašiai. Galima pasakyt, prisiskaitė ir visus mulkino. Bet mane patikino, kad ne . O savo draugu pasitikėt galiu dėl dauguma priežasčių. Todėl kažkiek tikiu tuo ką man pasakojo.
Aišku, daug kas pasakys, kad jai ir galima būtu tokių būdu nukeliaut į praeitį, sukurtumėm paralelinį pasaulį. Bet tik tada, jai nukeliautum kaip minėtame filme. Ir kas pasakys, kad mes dabar ne gyvenam kažkokiam paraleliniam pasaulyje kito pasaulio atžvilgiu ? Kaip knygoje „Ambero Kronikos“ . Bet gal mes galėtumėm sugrįžt atgal į savo pasaulį, jai pavz naudotumėm kokią įrangą, palikę aną sukurtą paralelinį ?
Kas turint minčių šita tema ?

Man atrodo taip. Pirmiausiai reikia suvokti, kad laikas susijęs su judėjimu. Tik judėjimas, arba kitimas, padaro, kad kažkas „buvo“, o kažkas dar tik „bus“. Tada reikia suvokti, kad yra dviejų rūšių judėjimai: informacijos judėjimas sąmone ir pačios pirminės tikrovės judėjimas. Informacija yra tikrovės atspindys, o ne pati tikrovė, o tai reiškia, kad galima didesnė ar mažesnė paklaida. Kai kalbame apie keliones laiku, tai turime galvoje ne sąmonės, bet pačios tikrovės galimybes. Dabartinis tikrovės modelis kelionių laiku neleidžia, tačiau tai tik modelis, ir nėra garantijų, kad jis teisingas. Mums atrodo, kad kelionės laiku neįmanomos, todėl, kad klaidingai suvokiame realybės sandarą. Klaidingas suvokimas uždaro į skepticizmo ir netikėjimo dėžute, nesuprantant, kad joks modelis nėra absoliutus.



Kaip juda „laikas“ parodyta paveikslėlyje. Jis gali pasirodyti painus, suveltas, bet įsigilinus jis labai paprastas ir atvaizduoja tai, ką jau paaiškinau. Matosi, kad yra informacinis, su suvokimu susijęs laikas, ir kelionė laiku yra tik greitesnis arba lėtesnis informacijos keliavimas į sąmonę. Žmogui pagrindinis informacinis laukas yra šviesa, kuri turi baigtinį judėjimo greitį, vadinasi tolesnių objektų kosmose dabartis yra gerokai pavėluota, mes matome praeitį. Jeigu būtų įmanomas greitesnis signalas už šviesą, tai būtų galima sužinoti ateitį lėtesnio šviesos signalo atžvilgiu. Kiek tai išsiplečia į praeitį ir ateitį – priklauso nuo signalo delsimo arba didesnio greičio. Manau, kad net kelios minutės „ateities“ būtų labai daug.

Kitas atvejis yra kai keliaujama per realybę, su pačiu fiziniu kūnu. Ar tai įmanoma pasakyti galėsime tik tada, kai žinosime visą tikrą jos sandarą. Tik reikia neužmiršti, kad šiuo atveju mes kalbame apie fizinių kvantų teleportaciją iš vieno fizikinio erdvėlaikio, į kitą. Tai yra kelionėje laiku nėra jokių kultūrinių dalykų, nes kultūra yra tik žodžiai sąmonėje. Tai yra keliaujama ne į fizinę epochą, ne fizinėje istorijoje, nes istorija yra tik žmogaus galvoje. Reikia mąstyti tik apie gryną, laiko dėsnių valdomą fizinę erdvę. Aišku, kažkurioje tos erdvės vietoje išlindus su sąmonę, patenkama į tam tikrą istorinę epochą ir kultūrą. Tačiau kalbant grynai apie technologinę pusę, istorija neegzistuoja.

Spėlioti galima daug; ir aišku, kad universitetuose šiuo metu tokios fizikos teorijos nedėstomos. Ezoterikai kalba apie chronovizorius, kuriais galima žvalgyti laiką, ir apie chrononautus, kurie yra keliautojai laiku. Bet nei vienas nepateikė neginčijamų įrodymų.

Reikia neužmiršti, kad laiką arba ateitį galima sukurti manipuliaciniu principu, manipuliuojant žmonių masių sprendimais su įvairiomis technologijomis. Turimas tikslas ir visa žmonija įstatoma į trajektorijas, kurios prie šio tikslo ateityje atveda.
Turime neužmiršti, kad galutinio realybės modelio mokslas nežino ir kokios jos galimybės iš nepilnos informacijos pasakyti labai sunku.

Labai gerai paaiškinai. Tik , kaip jau rašiau domina konkretus keliavimo būdas. Kaip filme "Drugio efektas" į praeitį. Kaip praktiškai galima taip padaryt su sąmonę ?

Apie keliones laiku , kalba garsiausi pasaulio fizikos teoretikai .


How Much Energy Would It Take to Power a Time Machine?




Escape to a Parallel Universe




Time Travel is Possible

kaip kažkur minėjau , kalbu keturiomis kalbomis, bet iš jų nei vienos anglų
Aš ne mažai skaičiau internete apie tai. Ne mažai yotubeje filmukų žiūrėjau.
Mano klausymas daugiau tokiems kaip San IL . Jis užsiiminėjo panašiais dalykais . Teoriškai daug visko. Bet kaip savo sąmonę perkelt į praeitį ir ar tai įmanoma, nors teoriškai . Tai svarbu. Jai nors vienas procentas įmanoma kodėl praktiškai neišmėginus ?

Tuo "kažkuo" aš užsiiminėjau paauglystėje. Vėliau aš pasukau į mokslo kelią. Dabar aš tau apie visokius "astralus" geriau paaiškinčiau iš neurologinės pusės, nes miego paralyžius ir jo efektai yra plačiai aprašyti medicininėje literatūroje.

O astraliniai keliautojai man yra daug ko pripasakoję, nes tais laikais pažinojau jų ne vieną. Deja, sistemingo įrodymo, kad jie tikrai kažkur keliauja, o ne jų protas sukuria visą tą "kelionę" nėra.

Atsimenu gyvame sapne vyko eksperimentas, į kurį dėjau daug vilčių - keliautojai buvo susitarę kiekvieną naktį "susitikti" prie katedros bokšto (Vilniuje), tik astraliniame plane, bandė gan ilgai, tačiau deja nesėkmingai.

Ne viską galima paaiškinti moksliškai, aš neneigiu dvasinio pasaulio, pats turėjau įvairių patirčių, kurios niekaip nepasiaiškina. Būtent dėl to ir tiriu ufologiją. Bet jeigu ko nors nepavyksta iš karto paaiškinti - negalima pulti teigti to, kaip įrodymo, kad tai dvasios ar ateiviai.
Tačiau kartais nepaaiškinami dalykai įvyksta tokie akivaizdūs, kad abejonių nelieka. Kalbu ne apie tokius dalykus, kuriuos Gabrielius aprašo savo knygoje - kur vyksta maži reiškinukai ir žmogus apsigauna dėl savo fiziologinių ar neurologiniųi savybių.

Kas nors, kam teko dalyvauti realiame poltergeisto apsireiškime, supras ką aš turiu omeny. Kai yra keli liudininkai ir jie bando išsisukti nuo realiai į juos skriejančių daiktų - mokslas to tikrai dar greit neįkas, o net ir įkandęs - kaži ką ras?

Pažiūrėkite, buvo gandai, kad Amerikos žvalgyba eksperimentavo su "nuotoliniu matymu", kas yra tikrai už mokslo ribų.
Nesenai CŽV išslaptino dokumentus, kuriuose parašyta, kad tokie dalykai tikrai vyko apie 20 metų. Ingo Svan'as yra vienas iš atstovų.
Deja tie dokumentai pasiekiami tik iš 5 kompiuterių kažkokioje bibliotekoje, Amerikoje ir mes kol kas negalime jų pamatyti patys.

Teoriją , kad praeitis - dabartis - ateitis egzistuoja tuo pačių laku ir jai čia ne teoriją o faktas ir mes jį tą faktą ne tik suprastume bet ir suvoktumėm ,( ko aš negaliu) tada manau mes galėtumėm perkelti savo sąmonę į save prieš pvz 10 metų.

San IL:

O astraliniai keliautojai man yra daug ko pripasakoję, nes tais laikais pažinojau jų ne vieną. Deja, sistemingo įrodymo, kad jie tikrai kažkur keliauja, o ne jų protas sukuria visą tą "kelionę" nėra.

Protas kuria ne tik astralines, bet ir fizines keliones kūnu, nes viskas, ką matome yra iš informacijos sukurtas vaizdas. Todėl klausimas ne tai ar kelionė sukurta, ar ne, bet iš kur paimama informacija tam vaizdui sukurti. Pavyzdžiui, fizinis pasaulis sukuriamas atviros sistemos, kuri su vidiniu pasauliu sujungta receptoriais. Todėl problema čia ta ar vidinė sąmonės dalis yra uždaras ar atviras pasaulis. Ir kokia prasme. Vidinė patirtis pirštų nuomonę, kad mąstymas, vaizduotė yra uždaras pasaulis, kuris tik skirtas aptarnauti išorinę juslinę realybę. Tačiau ar uždaras todėl, kad jokio realaus pratęsimo į išorę ši terpė neturi, ar todėl, kad tiktai nėra receptorių į šią terpę - neatsakytas. Fizika sako, kad visos kvantinių laukų atmainos yra kosminių mastų ir jeigu mintys yra viena jų rūšis, tai ta terpė turėtų būti atviras pasaulis, tik jo nemato todėl, kad vidine kryptimi žmogus yra aklas. Jeigu būtų tai, tai būtų įmanoma atverti šį uždarumą technologinėmis priemonėmis. Taigi astralinė kelionė yra sukuriama smegenų, bet ar informacija kurti vaizdui paimama iš atviro astralinio pasaulio - neaišku. Yra tikimybė, kad astralinės kelionės metu padaromos dvi projekcijos: viena iš astralinės aplinkos suformuoja astralinio pasaulio vaizdą, o kita į šį vaizdą įterpia "astralinio" kūno projekciją. Taip ir gaunama kelionė. Bet iš tikro vidinio astralinių kūnų bendrapasaulio nėra niekas įrodęs, nors tai technologiškai įmanoma. Gali būti todėl, kad kaip ir fizinis yra astralinis horizontas ir skirtingų keliautojų horizontai nesusisiekia.

Evaldas 66:

Teoriją , kad praeitis - dabartis - ateitis egzistuoja tuo pačių laku ir jai čia ne teoriją o faktas ir mes jį tą faktą ne tik suprastume bet ir suvoktumėm ,( ko aš negaliu) tada manau mes galėtumėm perkelti savo sąmonę į save prieš pvz 10 metų.

Suvokti tokią galimybę gali būti sunku, todėl, kad mūsų mąstymas pripratintas prie tiesinio judėjimo vaizdinio, o sąmonė suvokiama kaip taškas ant tiesės. bet Įsivaizduok, kad nėra judėjimo erdvėje, nes nėra erdvės arba sąmonė yra erdvės visuose taškuose tuo pačiu metu. Jeigu taip pat sąmonė galėtų aprėpti laiką, ne kaip tašką bet kaip tam tikrą atkarpą atsirastų platesnis laiko horizontas ir tai, kas taškinei sąmonei yra praeitis, dabartis ir ateitis, visą atkarpą apimančiai sąmonei būtų viena dabartis, padalinta į tris segmentus. Vėlgi, klausimas kaip tokį gebėjimą įgyti, pavyzdžiui gal tai įmanoma technologiškai, ir kokio dydžio horizontas būtų riba. Ar laiko horizontas 10 metų, 50 metų, o gal šimtas ir t.t. Čia kalba apie aukštesnius realybės sluoksnius ir apie tai, kad juose galimas ne taškinis, bet atkarpinis laiko suvokimas. Tada tebūtų klausimas, kaip prie tos aukštesnės realybės prisijungti. Su savo sąmone, arba technologiškai.

Suvokt sunku , net labai . Bet tikriausia įmanoma. Teorija ne visą laiką pasitvirtina. Kaip pradėt treniruotis tai suvokt ? Man daugiau praktika patinka nei teorija

Evaldas 66:

Suvokt sunku , net labai . Bet tikriausia įmanoma. Teorija ne visą laiką pasitvirtina. Kaip pradėt treniruotis tai suvokt ? Man daugiau praktika patinka nei teorija

Paprastų treniruočių jokių nėra, nes laiko suvokimas priklauso nuo anatomijos ir informacijos procesų struktūros. Vadinasi, norint keisti laiko suvokimą, reikia keisti anatomiją arba procesų struktūrą. Tai galima daryti chemiškai, elektriniu būdu ir technologiškai. Su anatomijos keitimu kol kas neeksperimentuojama, bet bandoma manipuliuoti proceso struktūra.

Laiko formavimas gali būti momentinis arba kaupiamasis. Momentinis, kai kas iš aplinkos paimama ir iš karto atvaizduojama ir gaunama momentų seka. Kaupiamasis, kai kažkiek laiko kaupiama ir tada atvaizduojama kaip visas gabalas. Bet čia tampa svarbus delsimo klausimas, nes reikia reaguoti į aplinkos įvykius ir laiku į juos nesureagavus, gali iškilti pavojus gyvybei. Pavyzdžiui, negali kaupti 10 metų ir tik tada atvaizduoti kaip didelį gabalą. Tada horizontas būtų 10 metų. Bet uždelsimą kompensuoti galima didesniu greičiu surenkant informaciją. Pavyzdžiui, per 1 sekundę surenki 10 metų vertės informaciją ir atvaizduoji kaip ilgą laiko atkarpą. Tas kuris laike tai daro lėčiau - atrodytų kaip sustingusi tikrovė.

Čia klausimas labai sudėtingas. Jis priklauso nuo įvairių sąmonių greičių santykių ir poreikio laiku reaguoti į vienas kito veiksmus. Bet įsivaizduok egzistenciją, kuriai tokio poreikio reaguoti nėra. Iš principo informaciją būtų galim rinkti ir 100 metų ir tik tada suformuoti ją į vaizdą kaip vieną gabalą. Tos sąmonės, kurios naudoja momentinę seką būtų visai kitose sąlygose. Čia jau svarbu kokios tikrovės savybės anapus atvaizdavimo ir kaip gyvybės formos susijusios tarpusavyje šioje anapusinėje realybėje. Kiek yra galimybių kitam užbėgti už akių arba aprėpti praeitį fiziškai, pačioje pirminėje tikrovėje.

Taigi norint gyventi ne vien atmintyje arba vaizduotėje, yra vienas būdas - keisti proceso struktūrą. Populiarus cheminis eksperimentavimas su haliucinogenais.